praėjusi savaitė, viskas lyg per rūką. dažnos promilės ir dervos nusėsti plaučiai, bet dvi kopenhagas prisimenu kažkaip. miestų nepažįstu, todėl žmones su savim paklaidinu be rūpesčio - abu kartus! po išprotėjusio 'walkin party' atsidūrėme pub'e, kuris nei gražus, nei pigus, išvis ko mes į jį ėjome.. bet pasėdėję ir lietuje atsigėrę, išėjom į vietą, kurią man kiek anksčiau atrasti padėjo danas bedravardis, todėl, nostalgija pasikvepinus, įžengiau pasidairyti į keisčiausius žmones, trečiadienį susirinkusius nusigerti ir iš manęs prašyti kvepiančių cigarečių, nes aš vienintelė tokiomis maivausi.
nespėjus įsibėgėti kitam rytui aš jau buvau pažadėta tivoliui ir mano finansų sniegas galbūt ištirps, jei pavyks išsilaikyti "žiemą", o kas reiškia - daug juodos depresijos ir nekenčiamo pasaulio pažinimo. bet kiekvienos žiemos turi kalėdas, tad metaforiškai kalbant aš pagražinu faktus ir dar vis galiu bliuziškai švytėti. po raudonų kilimų žvilgesio, mes su sliviu iškeliavom pasiklaidinti, nes vadovauti leidom man, todėl cristianią nusitiesė per visą miestą pirmyn ir atgal, kol galiausiai radom. na.. slivis nustebo pamatyti ne soho rajoną, o veikiau vilniaus taborą, bet "žmonės yra įpročių vergai", tad priprato jis prie keistuolių ir įžvelgė tas abi puses, kurias matai: mieląją laisvę ir atgrasantį likimą.
po dar vieno 'walkin party' beieškant cigarečių bet kur kitur, tik ne seven/eleven mes grįžome į parką kaip vynoholikai ir vaidinome porą žmonėms, kad pasijustų nepatogiai, bet čia jie - visko matę, nebesistebi, o ypač aktoriais. po mano tylaus džiaugsmo (kuris slivį užkniso) ir dar vieno nebepabaigto vyno butelio, mes susiradom moterims saugesnę vietelę, kur vis tiek buvau mėgiama ir net sulaukiau sliveriaus baltojo pavydo, kiek dėmesio gavau. na bet ne ilgam: kai praradau mano krutine labai sužavėtą katriną bei du brazilus - balerūną ir aktorių-, praradau ir save. "tavo draugė negali čia miegoti", sušnibždėjo barmenas, todėl sidabrinis vaikis palydėjo mane į traukinių stotį, kur taip pat numigti nieks neleido. tavo traukinys, sako, ir baksi man į šoną. jei ne dėl traukinio, tai dėl išmaldos: pramerkiu akis, o į mane baltasis kiras hipio akimis stebi. leidausi išreketuojama, myliu gatvinius.
traukinys taipogi draugų-šypsnių nestigo. ar aš feromonais pasikvepinau šįryt? kartu su lenku, kurio tėvai čia jau 35metus, mes pramiegojome savo išlipimus ir vėl susitikome tame pačiame vagone maršrutu atgal. gerai, kad nekeliavome kartu ilgai, jis buvo per daug susidomėjęs manimi; o mano mintys liko kartu su paliktu draugu ir aš suvokiau, kad manęs dar laukia 8 kilometrai namo pėstute, vis dar su tomis pačiomis promilėmis bei auštančia saule.
nespėjus ryte suvokti, jog apie slivio likimą nenumanau nieko, sulaukiau jo skambučio iš "nežinomas numeris" ir buvau informuota, jog jo miegas buvo prabangus, kelionė į jį - be stogo su nuoširdžiu neramumo jausmu dėl manęs.
grįžęs namo išsimiegojo, pabudęs negaišo - "atgal į trasą". o po jos nei pusryčių, nei "pasišnekam", tik "neturiu laiko, už valandos važiuoju į Hamburgą, reik susikraut kuprinę..", apsikabinom ir "iki kalėdų".
?
