So Long To The Headstrong

2011-09-27

23:23

Ieškojau savo aštuonilitinių meilių, tačiau jie čia neturi nieko panašaus, tik šlykščias kopijas. Todėl nusipirkau visai kitus batus. Pasidaviau grobio troškimui ir čiupau bet ką užjaučiančio. Būdama dvidešimt pirmo vartotojų amžiaus mergina, turėčiau nenustebti, kai ima sapnuotis pinkfloyd‘iški vaizdai su šaukiančiais batais ir beveidėmis manimis, avinčiomis jais. Ir tik ant neaukštai aukšto kalno stovėjau su veidu  ir senaisiais batais bei liepsnojančiu lauku kažkur už manęs.

Rytoj nešu atiduoti batus, kurių akivaizdžiai nereikėjo imti, nes, pirmiausia, jie ne Timberlandai, o antra - nuo kada perku batus, kainuojančius aštuonis šimtus pinigų?

Ne, ne, ne. . Tai, kas aš, arba jokių pakaitalų. Noriu gražių sapnų. Bye, new boots.

Ir jei tik galėčiau – vaikščiočiau basa, ūkaudama indėniškus garsus ir nekirpčiau plaukų.

. . .

Izoliuotas laikas. Surakintas. Tebesėdžiu sąstingyje, tirpstančiam vietoje laike ir bergždžiai dairausi į šonus. Na.. Kasdieninėm nesąmonėm šiaip ne taip blaškausi – tik šitaip galiu paimprovizuoti vienodose lyg pupos dienose. Beprotybės išraiškų dar nebuvo. „Kelionių“ – begalė.

Ginsberg

vaikštau šaligatviais, spoksodamas į visus žmones

                                              atspindinčius stiklus, veidus,

                     ieškodamas galinčių mylėti,

       ir sustoju suglumęs

                     priešais vitriną su automobiliais,

       stoviu nugrimzdęs į save,

...

em.pi.riz.mas.em.pi.riz.mas.em.pi.riz.mas.

17:30

Sėdžiu dabar lauke. Mėgaujuos tobulai jaukia diena ir tyliai rūkydama išsvajotą mėtinę cigaretę ir žiūrėdama į ryžą užklydusį katiną laukiu vakarinio zefyrų kepimo.

Po dviejų mėnesių pralaukimo pagaliau pradėjom žmoniškai socialintis: žiūrėjome „Plastic Planet“ šiuolaikinio meno muziejuje. Na ir kiek plastiko turi namuose Tu?

Tatai privertė mane susimąstyti apie nereikalingą materiją. Aš noriu daiktų, kurių man nė nereikia, nes jie gražūs ir aš su jais atseit būsiu „fainesnė“. Ką? Nejaugi iš tikro taip ir manau? Ar man reikia tų neva gražių, nereikalingų nesąmonių, kad susikurčiau įvaizdį, į kurį žiūriu kituose „žmonėse“ ir mąstau, kad jie dirbtini.

Aš juk žinau, kas esu.. Ar nežinau?

23:10

Ir kaip gi gali žinoti, kas esi, kai žmonės grįžinėja iš metus trunkančių kelionių Indijoje ir tik tuomet sakosi pagaliau suvokę ir atradę savo egzistencinę spiritinę gyvenimo prasmę.. Vienaip ar kitaip čia yra savęs apgaudinėjimas.

Kai žiūri į žvaigždes ir manai, kad viskas bus gerai ir kad viskas savaime išsispręs ir kad tasai nepažįstamasis pats tave pakalbins, tu iš tiesų nė velnio netiki niekuo tik cinizmu. Bet vistiek kalbi su savimi ir bandai įtikinti save, kad gyvenimas vis dėl to turi plika akim nematomų spalvų, kurias tu dažnai sapnuoji naktimis ir dėl to pramiegi jau trečiąkart ne šiaip sau skambantį „Help“, raginantį naujai dienai; sapnuose gali būti viskuo. Viskuo, suprask, VISKUO.

Viskuo, vadinasi, nieku taip pat.

Apie ką aš čia?

          O apie ką pasaulis..?

"Everything is eternal
Nothingness does not exist
No thing has ever become nothing
Nothing has ever become something
Whatever is in someone has been and will always be" 

(John Frusciante)

Pradedu nebesuprasti raidžių. Labos, Mart. 

mine. yours. ours birthday.

Vidurkiškai paskaičiavus, šiandieną su Sima atšventėm savo bendrąjį gimtadienį. Kas dovanų? Rankose laikau du Red Hot Chili Peppers koncerto bilietus. Brangi dovana, bet totaliai verta. Aš juos išgirsiu, pamatysiu ir dainuosiu kartu su savo dievais. Et, buvę narkomanai, pagaliau susitiksim.

Kai neturi socialinio gyvenimo ir nelabai žinai, kaip jį susikurti, yra niūriai nuobodu. "No ones gonna live your life for you" - tad reik pradėt kapstytis iš šio sustingusio laiko. Aš taip pat žinau, kas yra laikas, Kerouac'ai.. Na o šiandien, nežinau ar čia gimtadienis kaltas, bet pub'e klausiausi pačios gražiausios anglų kalbos, žiūrėjau fluxiškam vandalizmui į akis ir gardžiavausi nemokamais ledukais Aeroshmith'ų fone. Vėliau, britiško dano įkvėptos, su Sima nusprendėm improv'inti savo anglų kalbą ir nebešnekėti lietuviškai. Užteks vaidinti lietuvėmis, gi mes atrodom kaip danės, sako žmonės.

Mes čia - emigrantiška egzotika. Žmonės klausinėja, domisi, kalba. O šiandien netikėtai teko pakalbėti su pačiu mieliausiu, linksmiausiu grandpa ever. Jis savo išmintį ir juoką liejo iš visos širdies ir tyrų, tamsumoje spinduliuojančių akių gelmių - negailėjo nieko. Prisakė tiek, kad, deja, visko atsiminti negaliu. Tačiau, kai anksčiau šiandieną mąsčiau apie bohemą ir išaugimą iš jos, ir šeimyninio gyvenimo susikūrimą, ir svajonių neįgyvendinimą, vaikų susilaukimą, ir būties nykumą, vartotojiškumo pradą.. - supratau, kaip visa tai mane purto ir krečia.--- O jis sako: "Live your life; enjoy it ; always laugh.."

Kauno Matušauskas ilgai išsilaikė mano atminty, valkata poetas. 
Įdomu, kiek šis "Individual having everything" vardo savininkas išsilaikys. O jis turėjo tašę su Bitlais..

"Keep your nose up. Never be sad."

Tell me danes, where could I find hippies?

Ir visgi kasdieną man vėjai kartoja - nestovime vietoj.

- -

Skubu, skaičiuoju laiką, važinėjuos traukiniais, būnu punktuali - gyvenu rutina. Ta nežmoniška, šlykščia rutina, sustabdančia euforines platumas ir išjungiančia šviesą tunelio gale. Tamsi, nyki rutina. Aš netgi tiksliai žinau, ką rytoj veiksiu!

Vis nerandu bohemos.. Noriu keliauti, noriu tranzuoti, noriu vėjo plaukuose ir dulkėto kelio kvapo. Noriu nežinoti, kur esu ir nesirūpinti. Kybau laikinume, nerimstu.

Žiauriausia tai, kad aš iš naujo pergyvenu savo gyvenimą: klaidžioju prisiminimuose, juos šifruodama, kartais pakeisdama.. Negerai, turėčiau eiti pirmyn, o ne gręžiotis atgal..

John Frusciante - My Life.mp3


..

Mano mylimiausia grupė (ever) gros čia, Danijoje. Kartą prieš ketverius metus praleidau šansą juos pamatyti ir maniau, kad daugiau tokių progų nebepasikartos. Nes, na, yra ironija.. Tačiau dabar, po ilgos pertraukos ir praradę Frusciantę, jie grįžo. Kitokie, bet grįžo. Ir aš sau neatleisčiau, jei ir šį kartą jų neišgirsiu. Nepamatysiu linksmojo Flea, pusiaulietuviobetLietuvojniekadosnebuvusio Anthonio bei beveik identiško John'o pakaitalo Josh'o. 
Reikia išbraukti šitą dream iš mano must do list'o.

Na, argi ne vienodi?

WE ARE NOT SOMETHING. WE COULD BE, THOUGH.

2011.09.06

00:31

Gyvenu be interneto, tai dabartinis mano draugas – word‘as. Daug minčių plaukioja mano galvoje, kurios jau niekaip nebesutelpa ir vis nuodėmingai plečiasi. Jos turi būti kažkur kitur, kažkur saugioje smegenų talpykloje. Kažkur blogspot‘o erdvėje. Juk internetas – šiuolaikinės smegenys.

Na, o kodėl aš gyvenu be interneto? Nes po mėnesio tūnojimo ankštame rūsyje pagaliau įsikėlėme į namą, kur turiu savo nuosavą kambarį bei didelį langą stoge, lovą kambario viduryje ir jokių plakatų ar iškarpų. Nėra į ką žiūrėti, bet tvarkomės su tuo po truputį.
Kadangi apsigyvenom dar toliau nuo „Klaipėdos“, kelionė iki jos užtrunka ištisą valandą. Kasdien traukiniuose ir autobusuose praleidžiu po 2h. Sunku tai tverti: anksčiau, kad netektų susidurti su viešuoju transportu – tranzuodavau. Sutaupydavau pinigų, nervų bei pasilinksmindavau. O čia.. monotoniškas riedėjimas kiekvieną mielą dieną.. Na, panašiai gyvena Niujorkiečiai, tad nėr ko skųstis. Tik kad va čia dar su zonomis gaudykis, nes kiekvienas kaimas ypatingai suskirstytas į tam tikrą zoną, tad, jeigu tavo biliete nėra jos pažymėtos, vaidink pasimetusį išsigandusį užsienietį ir visos nuodėmės tau bus atleistos. Taip keliauju jau ne kartą: „I‘m sorry, what? Do you speak English?“ 

Čia būdama ne kartą susimąsčiau, kaip aplinkybės, pats gyvenimas keičia žmones. Jau dabar suprantu, kad, jei nesisaugosiu, imsiu praradinėti savo vertybes, kurias per šiuos metus gerokai subrandinau vieno asmens dėka. Vos šiek tiek atradus save, bijau vėl pamesti. Nerandu bohemos, nežinau, kur ieškoti.. Tas ramybės, rimties, prasmės ir gilumo ieškojimas man išties svarbus – nenoriu imtis domėtis tuštutėliais dalykais bei svajot apie niekingąją empiriją. Viskas, ko taip trokštu, dabar taip toooli ir nežemiška. Bijau ir besapnuot - kam mazochistiškai save kankinti..?

Tai pat suvokiau, kad IŠ TIESŲ nestovim vietoj ir laiko ašyje judame į priekį, todėl susitaikyk, Martyna, kai nustosi žmonėms rūpėti. Taip jau būna.

Priprask, kad EMIGRANTAI YRA NIEKAI.

John Frucsiante – Hope.mp3

Nėra tobuliau kalbančių dainų už jo, subjektyviai išsireiškiant.