Ar aš vietoj? Turiu galvoje, ar mano kelias nupieštas teisingomis spalvomis, ar jas reikia perpaišyti ir nustatyti kitą braižą? Galbūt ne Danijoje, ne internete ir net ne Ispanijoje, kurios kvėpiuosi it vienintelio išsigelbėjimo ateityje, galbūt net ne galvoje. Galbūt..
Nereikėjo vartyti S. naujųjų knygų, žinojau gi, kad sugrįš nostalgija ir neteisybės šauksmas. Aš nebesistengiu. Ar verta susikurti tikslą, kuris tėra iliuzija, ir jo siekti - siekti apgaulės, melo burbulo, kuriam subliuškus ir gausiai apsitaškius, likti išdulkintai savo paties protinio apsimetinėjimo? Bet pabėgt negaliu. Ir S. piktu tonu kaip anąsyk išdrožtų: "bėk, jei nori. pastoviai apie tai šneki, bet nieko nedarai.." Ji nenorėtų, kad aš paklausyčiau jos, ji liktų viena, bet ji rami, nes žino, kad neturiu kur eiti, neturiu stiprybės. Stiprybės atsisveikinti. Palikti.Norėčiau kartu su visais judėti priekin, kartu su "S trejybe", kurie rodos tik trim žingsniais nutolę nuo manęs, bet tiek užtenka, kad nespėčiau paskui. O Slivis visados buvo prieky manęs kur kas toliau, nei norėčiau tikėti. Čia nevyksta koja-kojon, čia "bėk, jeigu spėji, jei ne, gal aš kada suklupsiu ir palauksiu, jei tik nebūsi per toli". O aš būsiu už horizonto, kad net matysiu kitą horizontą ir spėliosiu, kiek jų dar liko įveikti - begalybė. Na o S. dar laikausi įsikibus, kol turiu laiko. Tik laiko terpejė sustingti mums neleis niekas..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą