"o ir šiaip - visas daugelio žmogių gyvenimas yra dingusios minorinės natos"

 Šiandien stebėjausi savo pačios akimis iš dar neregėto artumo – atsispindinčiomis akiniuose prieš saulę jų nenusiėmus seno traukinio vagono viduje. Šiek tiek išsigandau matyti jas iš tiek arti: paprastai net atsikišusios nosies nesivarginame pastebėti.. Akys gali būti mąslios gal kiek per daug.  Gal taip ir neturėtų atrodyti kalbant apie savąsias, tačiau kažkas buvo.. Man nebekyla neaiškumų dėl ne kartą girdėto „ką tas tavo „žvilgsnis“ reiškė?“, į ką niekuomet nerandu atsakymų ir turbūt todėl, kad paprasčiausiai pati jų niekada nematau! Ir štai prisimenu Harį, drįsusį man paaiškinti, ką mano akys jam kažkada pasakė ir ko aš pati nesuvokiau. Kokie mes psichoanalitikai, kai reikia! Bet iš tiesų – supranti visus kitus, bet kai klausiama apie tave: aghm, nežinau.. Kur kas lengviau tuneliuku transplantuotis į Johno Malkovicho makaulę ir gyventi savo egzistenciją jame - pasijust vertingesniu.. Jei tik Charlio Kaufmano fantazija turėtų realius atsikirtimo taškus.

------

Pasaulio žmonės, freeman‘ai, kiti tyrinėtojai niekada nebus tokie laisvi kaip vadinąs – karštakošė medicina juos susigrąžins. Gali būti kur tik pageidauji, bet aprūpintas būsi vien tik namuose, kur nors bent vienas šalimasis mokės ištarti tavo vardą be klaidų reikiamu numeriu.

O kol kas tas šalimasis jaučiasi it žuvis prieš srovę – kankinasi, kad nieko padėt negali. Meilė negydo.

Clogs - Last Song

P.S. citata pavadinime pasivogta iš Dharmos Valkatos.

Something In The Way

Nebežinau nieko geriau už susisuktą vyšnių cigaretę psichodelikų doors'ų solo metu: pralenkiantys traukiniai tampa gyvatėmis, žmonės - mėlynai spinduliuojančiais ateiviais; aš kartu su jais įlipu į vieną iš gyvačių ir valandai pamirštu, kad keliauju ne į dangų.

Veliau tai pasakoju S. angliškai, nekreipdama dėmesio, kad senasis Šarūnas sėdi šalimais ir savo daro; o toji nesirūpina ir kažką visai kita man atsako, pamiršusi mano gyvates ir terabitiškas keliones. Aš nusišneku, o ji teisingai daro.

Atėjau čia pasiskolinti sakinių, kurių dar neparašiau. Rašyti norėjau apie gyvenimą, kurio neturėčiau turėti sapnuose ir 4 dimensijoj. Bet nekontroliuoju savęs, kaip ir jūs nekontroliojate savęs - patys tai suvokiat. Mes tik naiviai bandom apsigauti, kad mūsų pasirinkimai yra mūsų. Ne velnio, jie jau sugalvoti ir jų pabaigos nuspręstos ir aš tik dabar suvokiau, kad noriu būti sena. Senoliai žino daugiau (kaip ir kūdikiai). 

Bet pasenti nepavyks, jei mano plonus nykščiukus suvažinės agresyviosios Vokietijos greitkeliuose, bet apie tai vėliau..

mistaking myself for a grain of sand

aš nenoriu čia nieko rašyti, bet rašau.

nenoriu mąstyti, bet mąstau.

nenoriu valgyt, bet valgau.

nenoriu būti, bet esu..

ir tai tik dėl pilkos dienos ir  ale draugiškų sakinių "žinai, neskubėk teisti.." bei mano pačios per ryškaus naivumo ir dostojevskiško optimizmo, kuriuos galėčiau parduoti su didžiausia nuolaida. būkit naivūs ir draugiški, visi kiti žmonės! aš būsiu augalas dabar.

kai nėra vilties, jos man ir neduokit! po to ir stebitės, kodėl tiek daug išprotėjusių keistuolių.. nuo tikėjimo. 

laukimo!

liquid visions - morning rain.mp3

ęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęę

Inside a break there's only moments that hide
Every mistake is really worth a try.

Man patinka, kai dienos yra melancholija ir taikosi prie manęs it susitarta. Aš pavargusi tuščiagalvė skrendu per laiką ant savo aladiniškos paklodės, nors tiksliau - sklandau. Kad kur nuskristum, pirmiausia reikia turėti tašką B (o aš net A nenujaučiu).

Labiau suprantanti, auklėta, Sex & The City mokinė, aš (nebe) nesureikšminu įvykių dainuojančių tema "čia ir dabar". Atsitiktinumai išlieka šypsenomis susiraukšlėjusiose odose, o aš žinosiu, kad mėgstamiausiasis 12 nepaliko manęs tuščiai.

Švaistau laiką 40 minučių įsivaizduodama save sklandančią nedimensinėje dūmų erdvėje. Aš įsižioju ir pabandau įkvėpi nieką; galiausiai suvokiu, jog tai viskas. Frusciante pasakytų:  Inside of emptiness.

---
 

Ir ji, draugė mieloji, liepė man bendrauti su žmogumi, su kuriuo jau nebenorėjau bendrauti. Ir aš nusišypsau, nes praėjusios savaitės disbalansas tęsis ir sekančią. Neatpažįstu jausmų, nepažįstu savo tipo žmogaus.Ar aš tas, apie kokius susižavėjusi skaitau, kas mane augina, ar tas, kokiu turėčiau būti, remiantis biologiniais ryšiais ir prideramumais.. ak ak ak, bla bla bla.

Gera turėti draugę, kuri man grąžina mano pačios duotus patarimus, kai juos pamirštu. Išmokome dalintis.

laikrodis šėlmiškai tiksi dar garsiau. (suleisdamas kraujagyslėn nuodingiausią prarajos injekciją). arba nežinia nėra mūsų draugė.

Charlie Kaufman: To begin... To begin... How to start? I'm hungry. I should get coffee. Coffee would help me think. Maybe I should write something first, then reward myself with coffee. Coffee and a muffin. Okay, so I need to establish the themes. Maybe a banana-nut. That's a good muffin.

                                                      (Adaptation)

šokant yoko ono. nemiegoti.

Sapnuoju tris raides: WTF?

Pasiūlau, net nedrįstu įvardinti kam, susitikti ir skaitau jo pasiteisinimus kodėl negali.

Kai prisistatau, jis staiga sutinka, bet aš nespėju perskaityt visos žinutės, nes S, tyčia - netyčia, mane pastumia ir telefonas išsiskaido į šimtus šukių po atomą, kuriuos aš bandau sudėlioti vaikystės patirtimi. 

Lauke žaibiškai lyja, o S. balkone permirkusi rūko cigaretę ir vėliau išpurto paklodę nuo šūkių.
Aš susinervinu - jų man reikėjo.

Mano darni balti tėvai pasirodo: šypsosi ir klausosi valso tiesiai iš būgnelių po mano ausimis.

Tėčiui nerūpiu, jam rūpi mama ir jis žiūri, kaip ji linguoja pagal taktą, vilkdamasi mėgstamiausią dievo suknelę.

Aš pykstuosi su visais.

S. piktavališkai nusišypso iš balkono ir atidaro langą į mane: lietus apkloja mano kaktą drėgna, varvančia plėve.

Aš supykstu dar labiau.

Galiausiai perskaitau teigiamą žinutę.. 
Atsidustu..

Ir pabundu..

ar, persekiotoja ironija, apsilankysi?

Damn! Damn..

DAMN!

Prisidirbau. Ir va ką daro vakarėliai sostinės centruose su nesuskaičioujamu cigarečių kiekiu ir nepilnu buteliu vermuto, kurie pasibaigia ketvirtą ryto ir tada aš, miela ir visų palikta, po amžinų savo slėpynių, kurios kalba apie psichinius mano sutrikimus, sau vaikštinėju rytinėmis kopenhaginėmis gatvėmis; narplioju ir analizuoju kiekvieną nubyrėjusią ar byrėti ketinančią plytą, o mane lydi triukšmingų, įsimylėjusių paukčių muzika (iš tikrųjų!) ir besišypsantys aptempti dviratininkai bei jų pėstieji draugai, turbūt kaip ir aš besiblaškantys, kur čia maršuruoti toliau. Mira sakė, švyčiu. Kažin kuo, fosforu it papuvęs ir sudrėkęs medis? reikšminga.

Nekenčiu vardo, nekenčiu akių, o dar labiau nekenčiu jo facebook'o account'o, kurio pasižadėjau neiššnipinėti per anksti (juk niekad taip nedarau - šnipinėju tik per vėlai) ir taip sau palengvinti dienas. Tik to ir betrūko. Ištisas dvi dienas kažkodėl niūniuoju kvailiausias 80-90's popso dainas ir žodžių nemoku. Kaip dabar reikės susikaupti taip lauktam filmiūkščio kūrimui? Net šventavagiškas sėdėjimas ant "breaking the wawes" bažnytinių suolų*, nepadėjo išsikratyti smegenų ir pasistengti susitelkti be jų. Kitavertus, juk turbūt ne be reikalo svajoju sukurti filmą apie vienuoles ir jų cigaretes ir kaip jos viena kitai gerklę spaudžia,nes joms malonu. Telieka įtikinti komandą, kad tai geniali mintis.

*Trier'o, deja, nesutikau, bet užtat pasėdėjau ant jo pateptų suolų; kaip londonietė M sakė:  Arčiau to snobizmo ir tų kurie čia buvo, yra ar yra buvę. Taip, arčiau..
(citata sutrumpinta)

Tam param pam pam.

Mano įrašas visiškai nesąmoningas, bet juk aš negaliu miegoti, kai muzikantai prasiskelia antakius.