Važiuodama traukiniu kaip įprastai atsiribojau nuo kaimynų ir garsų, panirau į laidus ausyse ir popierių rankose. Įtemptai krebždenau žodį po žodžio, iš pykčio, nežinios, tuštybės, tuštumos. Lyg išsiveržęs ugnikalnis pabiro nemokšiškos emocijos ir atkreipė dėmesį - supykdė šalia sėdinčius kaimynus, atsakydama jiems užsimerkiau.
Iš kur tas nenusakomas liūdesys? Noras apsiverkti traukinyje, gatvėje, campus'e - kur yra žmonių, o kur jų nėra - susigniaužti į nebūtį ir neišspausti nė miligramelio, į svečius pasikviečiu smerktinumą ir kartu šaipomės iš to, ką matau, kai žiūriu į brolį-asilėlį. Kajokas suprastų. Pagal mūsų su S. pasiskaičiavimus, mano kasmetinė depresija turėtų pasirodyti tik po trijų mėnesių - kur gi suskubai, klausiu.
"There is much fun to be had. Music, movies, books, paintings, drawings...I hope you have these things where you are. If you have them, what does the real world matter anyway?"
J.F.
Tai mano mėnesių/metų/ amžių moto. Kam iš tiesų rūpi realybė? Aš net nenoriu aptarinėti, ką mano kūnas veikia šioj žemėj - mes vis vien einame ne kartu. Ir šičia rašau tik susireikšminus jausmingumu. Kai nusprendžiu, jog metas pasikalbėti su įsivaizduojamu įdomiu pasauliu, kuriam meilės netenku vis labiau ir labiau.
emptiness replace my soul.
