Žvengeu kokę valandą.

Hipsterių prekyvietėj radom tokią knygutę, kurią reikia kam nors padovanoti įrašius trūkstamus žodžius tuščiose vietose specialiai tam 'ypatingajam' gavėjui. Ieškojau dovanos draugei.

M: I am never bored with your ___________ .
M: With your..?
J: I'm never bored with your absence.

Ah. Būtent tos kelios minutės nenumaldomo juoko tapo akimirka, kai aš į jį pažvelgiau visai kitomis akimis - J genialus, nepaprastai panašus į hipsteraičių dievinamą Ryan Goslingą ('Hey, are you that dude from Notebook?'), paprastas, bet įdomus. Jis kaip aš. 

Kaip nepatogu, kai ieškant dovanos draugei, ją susitinki būtent tą akimirką, tą pačią akimirką supažindini ir su naujuoju draugu, apie kurį kalbėjai; staiga nustoji juoktis/įsimylėti, žinoma, sulauki kito svetimo skambučio.. Pasimečiau chaose. Niekas neleido man pasimėgauti akimirka, niekas neleido man jos (perdaug)sureikšminti. 
Man tai nauja. Man px. Mes žaidėm senovinius Super Mario ir buvo puiku.

Jis pyragą kepa naudodamus miltus, sviestą, cukrų, cinamoną, obuolius.. Aš pyragą iškepiau iš pakelio ir vandens.


Across the Universe

They say love exists

Youth Lagoon - Rasberry Cane

Turėjau tokius batus iš second hand'ų, dėl kurių žmonės manęs gėdydavosi. Nudėvėjau ir išmečiau. Tačiau šiandien gavau iššūkį pakovoti dėl naujosios gėdingos poros. Žaidžiu su likimu tikrindama draugų kantrybę. Klausiu savęs, ar ne laikas priimti pasaulį ir tuo pačiu aplinkinius ir vertinti rimtai? Atsakymai ateis pirmadienį.

//
Aš visai be žodžių dabar. Bet kiek jų gimsta, kai esu su J. Tikiu, kad yra nustatytas konkretus žodžių limitas, kiek į savaitę galima jais išlaidauti, ir tik pateptieji sugeba išlikti ramūs tyloje dviese. O patepti tik trys iš devynių.

 //
Svorį pajausti, oda kvėpuoti, pirštais piešti, veidu nesišypsoti - šypsotis akimis, ramunėlių arbatą gerti, skrandžio skausmą užjausti, nakčiai pasilikti. 
Ar žmogus gyvena iš vidaus į išorę ar iš išorės į vidų? 
Esu įdomi devynis kartus. Dešimtąjį matau lemtingą. O jei ne - nusipirksiu iphone'ą.

Šitą, beje, nufotografavau prigrūstam, purvinam bare vadinamoj prostitučių gatvėj.

friday him

J: Ask me a question.
Me: What is your opinion about potatoes?
J: Hm.. I think they are overrated, but I eat them a lot.
//
M: Just check Die Antwoord and you will understand what kind of building I would design if I were an architect.
J: And that would be?
M: Disgustingly attractive.
//
J: If you were shoes, what kind would you be?
M: Boots. You?
J: Also, but with higher heels.
//
J: We shall never ever talk about politics again.
M: And since then they never did..
J: I think Obama is great, though.
//
J: So what happened to your dog?
M: It was poisoned by a neighbor.
//
J: I wanted to do this last time.
M: I know, that's why it was awkward to say goodbye.
//
M: Do you know that there are people who are afraid of pickles?
J: Interesting. ..Weird.
//
J: I used to be the person who knows the most about music.
M: Sorry. 
//
M: Would you like to live in a boat in the middle of the sea?
J: I would be a bad sailor.
M: Yeah, at first. But you would learn.
J: And you?
M: I would cook for the staff.
//
M: See you around?
J: Or we could make plans.
//

kodėl aš myliu Peru ir ne vien dėl maču pikču

Žmonės!! Jie šilti ir optimistiški, gražūs ir juokingi. Vis įdomu, ar Persis taip ir surado kelią namo, kurį aš taip grubiai bandžiau paaiškinti, ar vis dėl to klaidžiojo tris valandas, kol išaušo. Jaučiausi įpareigota jam padėti už tą alaus taurę, nors abu norėjom spalvų ir skėtukų, bet tam jau buvo per vėlu 'in a such a trashy bar i weirdly like'. Adios mi amigo mas querido.

O susikurtas mitas, jog ispanai turi nuostabiausią anglų akcentą ever, vakar buvo sugriautas. Isivaizduokim patį nemaloniausią, profesoriškiausią britišką akcentą sklindantį iš jauno žmogaus, kuris nesutinka man pameluoti, jog jis britas, stoja mat ties savo šaknimis, pf.  O aš tetroškau švelnaus lyg debesėlio jūjų akcentėlio.. Gerai, kad susiradau draugą, kuris sutiko su manim pasityčioti iš riebiai britiško "i'm  from barcelona" sakinio. Jis klausė, kiek antradienio vakarą aš paprastai išgeriu alkoholio: nė kiek, o tu ar girtas, aš truputį girtas. 'I'd prefer american standups', 'Oh no, it's a first thing we don't have in common!'. Įdomu, o ką turėjome bendro? 4 ryto, rytoj - darbai. Atsisveikinti buvo nepatogu: nerado manęs feisbuke, paėmė numerį, ką veiki penktadienį.  

To sum up: aš nuėjau į couchsurf'erių savaitinį meet'ą.

Marina and the Diamonds -Hollywood

aš per daug šneku apie šunis.

Praradau du vyrus.
Du vyrus gavau.
0-2+2=0
Vistiek nulis..

Kažkaip po nenusisekusio šeštadienio su Mira, kuris turėjo būti jos išsivadavimu nuo pavadėlio ir tiesioginiu nusilakimu, pristigau jėgų ir kaukių. Vardan ko? Tam kad rūkymo kampely sužinočiau, kaip kažkoks blondinas studijuoja teisę, nes nori paversti pasaulį geresniu? Ne ten mokaisi, mielas, tada - vienintelis išsigelbėjimas mums telikęs - patikėti muzika. Įsivaizduoti, kaip Lennon'as įsivaizdavo. Vakaras paprasčiausiai prararado esmę, nė vienas nudrengtas baras grojantis nirvaną, kingsofleon ar acdc neturėjo dvasios, nors iš tiesų tai aš jos neturėjau. Tarsi koks Psychas iš Rowling knygų būtų išsiurbęs mano gyvybę ir palikęs manę pilką menkystą, marionetiškai besistengiančią pralinksminti draugę, nes ji to nusipelnė. Būsiu visiškai nuoširdi, velniop bet kokias pastangas, noriu grįžti namo ir seriją po serijos niekada nesiliauti žiūrėti visiškai nemotyvuojantį serialą - "Girls". Vis daugiau normalumo nei plikabambių danių apsuptyje.

Daug kas, ką maniau vienu sprigtelėjimu rasiu, pasislėpė dar giliau. Kiekviena bažnyčia atrodo lengvai prieinama stebint ją iš tolo, pasilipėjus ant kalno - bet kuo arčiau jos eini - tuo mažiau ji pastebima, kol galiausiai tesislepia už artimiausio kampo. Tačiau slepiasi. Taip aš ir ieškau kažkokio šventumo, dieviškumo, kuris it dūmas išsisklaido, jei juo netiki, kuris slepiasi už kampo. 

Baths - Hall

liko trys vasaros naktys

ir vėl ant palangės. ir vėl cigaretė rūksta šalia.

kai daug šneki ar mąstai apie žmogų, prisiriši prie minties. vis svarstau, kodėl 10am praleistas skambutis nepasikartojo keletą valandų vėliau. akimirką turiu ką pasakyti, kitą - nebe? žinutės šiais laikais nebeprasidangina, taigi žinau, kad perskaitė..
nežinau, ko iš jo noriu. bet noriu kažko.
jei tik mažiau metų turėtų, būtų sukalbamesnis.. aš manyčiau, kad jis dar nesusiformavęs ir nežino ką daro su savo gyvenimu. bet dabar atvirkščiai - šis kaip tik, ko gero, žino daugiau, nei aš įsivaizduoju. ir kiek vienam žmogui reikia vietos bute? aš išgaliu vieną kambariuką, jis turi tris.
bet šis savaitgalis bus ne apie jį.
nueisiu į koncertą, kur aną sykį vienas johnnycash'as pažadėjo man dedikuoti dainą, jei ateisiu jo paklausyt ir trečiąsyk. bet ten aš ieškosiu sportininko, kuris vis mezgė akių kontaktus, priplotais plaukais ir blizgančia kakta. juk neturiu ko prarasti.
tiesiog ieškau kažko. miegas palauks. nes daug smagiau susibičiuliauti su danubrukšnelisafganistaniečiugėjum, kuris visą naktį vogė mums gėrimus ir nusivedė šokti. iki kol mes supratom, kad atėjom vis dėlto ne į tą barą.
 
mano bohemianlady paliko raktus į savo sodą ir perspėjo, kad ten nesilankys kokias dvi naktis, todėl aš galiu. tai ką nuveikt? jei viena, tai aš galiu ir namie sėdėt. nes ežeriukas netoli, ir ten žmonės renkasi bėgioti, šunis vedžioti, bučiuotis, vieniši gert alų. ryža garbanių mačiau ir vakar ir šiandien, vis vieną.

pirmadienį tapsiu rimtu žmogumi: eisiu į ofisą, nešiuos kompiuterį, sėdėsiu prie stalo, gersiu kavą, eisiu įkvėpimo pertraukėlių į lauką, lauksiu 17 valandos, eisiu namo. o vėliau puošim ofisą, dažysim baltai, nuvalysiu langą, nes du vyrai nemato skirtumo. kažkuria prasme mokysiuos tobulėti.

Broken Bells - The High Road

Que Bonita Es La Vida

 
Rubin Steiner

sėdžiu naujame, įsimylėtame savo kambaryje, kopenhagos širdyje. štai sėdžiu čia ant palangės ketvirtadienio naktį ir rūkau. rūkydama apmąstau kitų gyvenimus. kokie gražūs jų tekstai, jų blogai. o savojo taip ir nerašau. nors, regis, to žmogaus, kuris darė paskutį įrašą čia, aš jau nebepažįstu. 

džiaugiausi trumpute euforija, kai žmonės buvo mano ir pas mane, kai širdis pulsavo ir miego nereikėjo, maisto juo labiau. tenorėjau gyventi oru, miestu, dviračiu, nutrintais asfaltais, bebalsiais žodžiais ir neskaičiuojamų cigarečių kvapu. prie savo ežero, kur seni/jauni/belyčiai renkasi į pasimatymus dieną iš dienos.
euforijos, kaip joms ir dera, išblėsta greitai. todėl bėgioti prie to paties ežero kasdieną daros vis sunkiau ir sunkiau: matyti tuos pačius veidus, tebesirenkančius į antrus, trečius pasimatymus, tebegeriančius n-tuosius vyno butelius, išdrąsėjusius susiglausti...

mėnesio pradžioje degiau liepsna, kurį buvo užvaldžiusi - ieškojo iššūkių, nuotykių, meilės, alkoholio, jūros sūrumo, naktinio atokvėpio ir būčinių eilės, besidriekiančios ties pilvu nakties žibintų apšviestoj gatvėj, kur nei šunys lojo, nei muzika grojo.. tik tyla. ir gyvenimas.

//
prisidegam priešpaskutinę cigaretę. prisimenam šiandienos pokalbį apie skyrybas ir nemalonius meilės potyrius ir kaip reikia pradėti naujus gyvenimus. bei kaip sunku būti neatrastam, o online dating - ne išeitis.
prisimenam amerikietį, kuris vakar buvo nuostabiai draugiškas ir davė man savo vizitinę, kad nepamirščiau paklausyti jo albumo. juk mes abu mylim red hotus, vadinasi mes draugai. 
gavau gėlytę.
iš naujo pamilau ispanus.
bėgioti nuostabu. sulaukiau neįprastų mirksnių iš neįprasto bėgiko, bet bėgant trečią ratą, jo jau nebesutikau. bet žinau, kad jis kaimynas.

čia yra žiauriai kvailas įrašas, apimtas keistai vienišos būsenos.

liko dar dešimt vasaros dienų.

 aš iš tikro tai neturiu nieko papasakoti, kas priblokštų. ir šiaip užmiršau kaip reikia gyventi liejant jausmus, bet tai tik todėl, kad dabar popso klausau daugiau. o popsas lygu tuščiai galvai. iš tiesų! dabar metas tas, kai aš esu viena pati sau. jei ir išklausau kitų problemų, man jos nerūpi ir nebetampa mano problemomis, kaip įsipareigodavau anksčiau. man tiesiog draugiškai gaila, todėl padovanoju šypseną tam kartui. kai reikia skirtis, tai reikia, bet ką aš galiu patarti? nebesakau žmonėms tiesos, ką manau. įsilieju į masę ir nusišneku, jei jie nusišneka. nekalbu, jei jie nekalba. nesidomiu, jei jiems neįdomu.

bet mano išvada tokia: daugiau teisingų žmonių, daugiau teisingų pramogų, mažiau alkoholio, daugiau kompiuterio. aš įsimylėjau ramybę.

ką pasakytų pagalbos linija?

Spotify kelia priklausomybę.
Ursula 1000 - red hot mama.mp3

A6 rytoj i6sipasakosiu.

Don't let anybody in

 (Ją, jos aurą pažinojau jau nuo seno, temačius ją tik kartą gyvenime. Nes jie visi tokie pat.)

Nesilankydama vakarėliuose, koncertuose, parduotuvėse (neeikvodama laiko) ir po darbo nekantriai keliaudama namo sugebėjau galiausiai užbaigti skaityti deviliškąjį romaną, kur diena tęsiasi po 200psl. Nekenčiu Dostojevskio, bet cituoju visiems. Apie jo teisingą įžvalgumą, kokie žmonės yra nereikšmingi ir dvasiškai vargani. Tik pasirink, kuris esi iš tų trijų tipų ir spręsk, kokių veiksmų imtis toliau. Sekant istoriją, būti gražiu ir nuoširdžiai geru žmogumi - ne išsigelbėjimas, išprotėsi vistiek.

Mira sako, kad aš ir taip jau išprotėjus ir dabar tik ieškau, ką niekšiškai pritrauktį į savo pusę cituodama tokius tekstus. Bet man žmonių nereikia, sakau jai. Tau jų nereikia, bet tu nori įkvėpiančio pasitenkinimo, jog kažkas sėdi ten pat, kur ir tu - nestabilioje erdvėje, transparentinėmis sienomis. So come to the dark side and join me, šypteliu. Aš jau ir taip į tą erdvę patekau, tau vos baigus pasakoti.

Šnekantis su ja, visada norisi įrašinėti tas keletą valandų, nes ji turi tokį maloniai griežtą akcentą ir ima pasakoti, apie tai, kaip ištrynė dvi drauges iš facebooko, kurias labai mėgo, bet viena jų, sugrįžusi iš Ispanijos nebeprasinešė, kad grįžo, ir Mira tai sužinojo būtent per dieviškąją veidaknygę. Elgiesi vaikiškai ir impulsyviai, sakau. Tai kas, čia mano gyvenimas ir aš nebenoriu tų moterų savo facebooke, tai mano facebookas; aš su jomis ir gatvėje nesisveikinsiu. 

O apie save galiu pasakyti, kad geriu kmynų arbatą ir neskubu niekur, net jei laikas ir kainuoja. Ir be reikalo tą vyną parsitempiau.. Mėgautis ramybe man dabar svarbiausia.

With the moonlight to guide you
Feel the joy of being alive
The day that you stop running
Is the day that you arrive

And the night that you got locked in
Was the time to decide
Stop chasing shadows
Just ENJOY THE RIDE.

am=inai v4luojanti

jau2iuos
6itaip. tik be spalv7.

- I am glad that you're experiencing a fun life. You're doing it right.

           Taip..
Tik tam, ką iš tiesų noriu veikti, neturiu draugų. ....

Vakaro kompanijai: mandarinų smilkalas, dvi žvakės ir Kodaline depresija.

Where's the fun now, huh?

Kodaline - All My Friends.

Gal Mira ir pasirenka vienišumą. Tačiau jis pasirenka mane.

Bet, jei ir kitą sykį po popietės snaudulio pabusiu išsigandusi pasaulio, todėl nenorinti palikti namų viena, VISTIEK išeisiu. Nes sooner or later we all end up alone.

Suskambėjo žadintuvas 7 ryto

Nusprendžiau, kad pavargau ir šiandien pasiimsiu "the day off of everything". Derėtų pagaliau susiderinti gitarą, o po to ir galvą. 
Bet nada, kaip ir visą šį mėnesį. Ir praėjusį..

Mano piešiniai ir atvirukai kraičioja nuo sienų, kai į juos žiūriu. Gal Bob'as sumąstė priminti apie jo egzistenciją, bet 'sorry, bro' aš turiu surimtėti ir grįžti gyventi tarp žmonių. Jau ir taip beveik viskas nukrito nuo sienų. Bet kalbant apie žmones..
Vienas numirėlis sumąstė prisikelti. O jo prikėlimą suhiperbolizavo dviejų mėnėsių delsimas atrašyti į mano "this is the end" žinutę, bei the moose bare, kai sėdėjau ir mąsčiau, ką jis apie tuos ženklus norėjo pasakyt, ties ta akimirka, ties ta mintim užgrojo jojo 'Instant Karma'. Še ir ženklas. Nusijuokiau, supykau, baigiau kavą, užgesinau cigaretę, nuėjau į gretimą barą ir susigrąžinau piniginę.

Siaubingas savaitgaliavimas.
Niekaip galvos nepalieka sakykim Yoltsas. Aš jau nebebuvau toje tiesėje kartu su visais, bet jį pamenu kur kas aštriau nei graiką, kuris visą laiką mane globojo ir ryte privertė išgerti kavos, kurią padarė per saldžią. Sunkiai rydama gurkšnius apsidairiau po kambarį - jis pasirodė liūdnas (su viena kėde, nuo jos numestais skudurais, įtartina dėže kampe, lova, bei langu su amžinai užtrauktomis apdulkėjusiomis žaliuzėmis, be palangės). Bet nesu tikra ar mačiau tikrąjį jo kambarį, ar tik imitaciją, kuri jam pritiktų. Tik įsiliejau į nejaukią visumą (ar buvau įlieta), ir garsiai sau, jam tyliai stebint, aptarinėjau savo suplyšusią kojinę, nenutraukdama nuo jos akių; jos žino, kada geriausias laikas apsinuoginti. Yoltsas! Yoltsas.. Mano nuovargis -n valandą ryto nebeleido jo pažinti giliau; pažinau tik žvilgsnį ir marškinių spalvą, įkvėpiau jo grožio. Nereikėjo man  jam įrodinėti, kad jis amerikietis ir jo vardas Dylanas, ir wtf jo plaukai tebesiekia tik pečius? Jis nesuprato, aš atsisveikinau ir nuėjau. Graikas manęs laukė.

Kodaline - All I Want.


Bet graikas nebuvo Randal'as. O taip, S, aš lauksiu.

Svarstant, koks gi turėtų būti mano naujasis pavadinimas, atsiverčiau S Magazine bet kurį puslapį ir duriau pirštų į bet kurį žodį.

Vis dėl to nesutikau, kad 'fascinating' būtų tinkamas sprendimas. :D
Antras variantas: 'sad but true'. Hm, gal visgi?

Ak, per daug nuotraukų, vis įbedu kur į pilvą ar nuogą koją..

Filosofinė knyga nutarė man išmesti: 'santykiai tarp žodžių', 'keliaujantis mokslininkas', 'sveikatai ir susilaikymui', 'vandeninės beždžionės', 'kaip patys norite'..

Sakyčiau, tiesiog tyčiojasi.. 

Bet vis tiek, koks keistas žodis yra 'beždžionė'! Be šansų, kad amerikietis tai ištartų.

ką tik žiūrėjau Clerk'us :*

Nežinau, kas nutiko, bet trykštu naktine energija. Už pusvalandžio baigsis valentino diena, o aš jau nebespėjau įteikti porelei jų creepy portretų, kuriuos ką tik nupiešiau -mat nuėjo miegot, if you know what i mean ;>

Kai kažkada pažiūrėjau iš dalies linksmą 'Easy A', pastebėjau, jog niekada nebūčiau sugebėjus pateikti top5 šauniausių vyrų personažų, kuriems nedelsiant pasiduočiau, bet dabar galiu:
-Randal'as (Clerks) (viskas, ko man reikia, kad būčiau nelaiminga :D )
-Steve'as (Singles)
-Max'as (Across the Universe)
-Marshal'as (Himym)
-Ir Slash'as, nes jis tiesiog buvo super hot'eris.
       Parašyčiau ir nerdus, bet jų vardų tiesiog neįsiminiau.

Bet vietoj to nusipiešiau sau valentino proga šešis vyrus: vieną netvarkingą ir vieną itin stileivą hipsterius, pedagogą senuką, ilgaplaukį hipį, sužlugdytą adrien brody ir itin arogantišką andrew iš mgmt. Ne ne ne, man vyrų nereikia, tik jų atvaizdų :D

Aš ilgai ketinau čia vis parašyti, bet kažkodėl nesugebėdavau. Tiesą pasakius, apsilankęs geras jausmas, malšina norą manyt, jog kažkas šioj planetoj manimi domisi. Na ir kas, jei ne. Bet vis dėl to, pridirbau kalnus juodraščių telefone, gmail'e ir čia, bet nieko.. Ko gero man nesiseka kalbėti, kai nesu pikta. Va kaip dabar - nusišneku apie vyrus per valentino dieną, ar gali būti nenormaliau? O mano nagai jau trečią dieną raudoni.

Žinot per šiuos metus aš suskaičiuočiau visus gyvus žmones, su kuriais teko pabendrauti. Niekaip nenusprendžiu, ar tai normalu, ar man patinka.. 

Naujas stalas ir naujas kaktusas - štai mano naujieji draugai. Dar kovo mėnesis pataps draugu. Beje, nueisiu į vyresniųjų klubą, nes hm, bus smagu.

Ir po velniais - pasikeisiu pagaliau pavadinimą. Žmonės nustojo būti žuvimis, o aš nebesu toli nuo namų, nes kur gi tie mano namai?

Visiems, kam netingiu, pasakoju, kaip traukinių stotyje pasigavau benamį, kad jam paaukočiau, prieš tai pamelavus, kad neturių smulkių, nes naudojuos tik kortele. Metė jis man smerktiną žvilgsnį "pažįstu tokius kaip tu" ir nuėjo prie kitų. Kodėl tas nedidulas hipsteris - benamis? Kiek ilgai? Kodėl? Jau buvo gerokai nutolęs, kol suvokiau, kad man labiau norisi su juo pasišnekėt, negu likti su savo monetomis. Mira teigė, niekada negalėtų paliesti jokio benamio, bet apie mano patapšnojimus jam per petį ir trumputį pokalbį klausėsi stiklinėmis akimis, stebėdamasi kaip vyrukas 4 metus išgyveno vien iš aukų.
Tą dieną buvau neblogai nusiteikus ir optimistiškai lyg kokia naivi mergiotė išdrožiau jam : "And you're still alive, which is great." O jis tik pažiūrėjo į mane - "Is this living?", ir nueidamas tyliai pridūrė: "I just exist.."

Vegetarės gyvenimas ėmė apsunkėti, kai suvokiau, kad pati savanoriškai įsiliejau į 'Socialinių Virtuvių' sąrašus. Pietų valgymas su kolegomis, kemšančiais kepsnius: "Negaliu klausytis, kažkoks išsipisinėjimas, lygiai tas pats kaip ir gėjai." Ką? Sekantį vakarą teko iškęsti "Earthlings", bet iš jo pasisėmiau nuostabių argumentų gailėsitės, kas užklausit. So d'ya like Zoos?

Vienas čiuvas kvietėsi susitkt, bet aš išvykau atostogaut, tada jis, o dabar jau nei vienam neberūpi kas ką žadėjo. Tačiau jis įstrigo man, paminėjęs apie sapnų dienoraštį, kurį buvo pradėjęs rašyti. Įdomu, ar man derėtų užrašinėti savo sapnus, kuriuose, kai mane prievartauja autobuse, važiuojančiame į purviniausią pasaulio vakarėlį, ir aš šaukiuosi pagalbos, S. ir S. tik sėdi kampe ir 'veizėja' kas čia bus, bet nepuola gelbėti; ar kai aš laukiu autobuso, tuzinas jų susipuola aikštelėj vienas per kitą apsiversdami ir taip kelis kartus lyg su repeat režimu, kol paskutiniajame jau ir aš sėdžiu autobuse ir verčiuosi kartu su visais autobusais, niurzgėdama "nu ble.."?; arba, kai kartu su draugais laukiu traukinio savo kieme, bet jis vėluoja, todėl aš visus pasikviečiu į butą, paprastai keturių kambarių, kur gyvena viena mama.. Bet įžengus pamatau nežmoniškai erdvią patalpą su n kambarių: viename iš jų sėdi kostiumuoti buhalteriai arkliai, sekančiame - apsirūkę per-jauni-hipiūkščiai, iš kito išlenda Oksana Pikul su savo šaika (visos automatiškai šnekėdamos ir nesiklausydamos viena kitos) ir t.t.. 

Gal daryti išvada, kad metas nustoti naudotis viešuoju transportu, kuris akivaizdžiai žaloja mane pasąmonėje? Hm..

The White Stripes-Dead Leaves And The Dirty Ground

Šamanas turi ateiti.

Jei atėjęs šamanas ar kitoks ypatingasis wizardas pasisiūlytų pasikeisti pasirinktą mano būdo savybę į kitą, atiduočiau prieraišumą prie žmonių bei aplinkos ir pasiimčiau egoizmą.

!!!

Ben Howard - Oats in the water

so i've returned

gyvenu projekte "susipažink su what's happen inside of you" ir ilgosios atostogos tariamuose namuose - aš nuoširdžiai jau be vietos gyvenime - privertė suprasti elementarius dalykus. dabar žinau, ko turiu pasiekti iki kada, o draugų išfiltravimas beveik done. apmaudu pripažinti, kad vieni jų yra sumautai sudėtingi ir pražuvę, kad ir apie kokį kontekstą aš kalbėčiau. iš suvoktų dalykų išaiškėjo ir dar vienas niekada nevertintas - mano šeima mane myli bet kokiom sąlygom. myliu juos ir aš. kad ir kokia sudėtinga istorija dalintumėmės, jie vieninteliai. pagaliau ir aš didžiuosiuos per kartas keliaujančiu bijoux. myliu ir dar kelis kitus, net jei ir niekada jų nebepamatysiu. gyvenkit gražiai.

per kalėdas gavau užsiprašyto Garbanoto Bosisto. gavau ir kuprinę, tai ką, pribrendo metas tranzuoti?

prieš pat naujus apkvaišus nuo vermuto autobuse nepažįstamajį gėjų.ko.gero.dar.jam.pačiam.nežinančiam priverčiau per jo išmanųjį paleisti man in my light ir to buvo gana, geresnio naujų sutikimo man nė nebereikėjo, bet laukė loftas.. valanda eilėj prie įėjimo, pusvalandis prie wc, 15 minučių šokio pagal nemuziką ir bučiniai čia, bučiniai ten, su naujais visus. o ką toliau? nebepamenu, kiek kartu grūdausi prie baro ir kiek kartų išeidavau į tamsą, kurioje leido rūkyti, bet pakankamai, kad galėčiau pasakyti Per Daug. reikėjo pabėgt nuo šokančių draugų ir pasibūti - that's my thing what can i say.. 
kol tamsiąjame balsų ir dūmų kambaryje traukdama 'second in a row after too many' cigaretę komponavanau laišką mintyse, kurį už valandos ar dviejų išsiunčiau žmogui su slapyvardžiu, prie manęs prisvirduliavo klausimas: can i sit here? akimirką nebesupratau, kurioj šaly sėdėjau. jis buvo ispanas (naujųjų ženklas, ką turiu daryti toliau) gražiu balsu ir neišpasakytu atvirumu. ir tai tapo mano vakaro vinimi, kurią ištraukė įbėgęs P., klykiantis mano pavardę - mat loftas užsidaro ir kurvos namo. 
kokie skanūs tuniniai makaronai, kai tau jau px išaušus valandai, kurią paprastai kelies.

Foo Fighters - Everlong