akivaizdžiai pavargau nuo anti socialumo, kuriame gyvenau pastarąjį šimtmetį. maniau, kad taip kur kas lengviau, juk vistiek niekas šioje empirizmijoje neskatina susireikšminimo. ypač nereikš, kai išeisiu - reik pirmiau patapt kobainu.. bet kai jau obzervacija menkėja (nes kobainai užsidaro ir nemato) ir mintys uždūsta bedeguonėse smegenyse, trenkiu sau per žandą ir nusiperku švarką, kad 'įpareigočiau' savaitgalį. 
apšilusios nuo vyno, perkaitusios nuo gin'n'faxekondi, apsidūmavusios nuo LA.. miestas buvo išblukęs, kaip ir daugumą kitų. miestas vien vaikų. 
arba avatarų, arba tamsiųjų - pasakytų rasistė aš. bet ne ne, dėl teisingo tamsiojo paslįsčiau, jei tik jis klausytųsi U2 ir nesidomėtų avangers'ais ir jei nesitikėtų iš mavęs "liljos 4ever". 

nesvarbu. per helovyną persirengsim.