trečią am. aš nežinau, ar jau naktis ir ar jau reikia eit miegoti

ar čia kvailas laiko mušimas dėtas ar kas, bet noriu sukurti biokomediją, iš kurios juokčiausi vien aš. tik pasakykit man "pirmyn" ir aš stačia galva pulsiu išdarinėti kažką kvailo. kažkaip reikia kompensuoti 153. aš per rami.

laukiu penktadienio 13. heloviniškom nuotaikom skrisiu į lt. o tada tranzuosiu po savo šalį į kauną ir į plungę ir į dar kur nors su naujom pirštinėm ir ilgesiu kelio dulkėms ar lietui. nes kelyje nerūpi man niekas, tik tikslas. tikslas - būti. 

dar susitaisysiu dantis, nes gal ir nebevalgau mėsos, bet kaip mes, liūdesiai, atsisakysim seratonino. ir plaukus kirpsiu. o čia derėtų išgirsti patarimą. vienaip ar kitaip, pajutau homesickness, ko nesitikėjau.

 

naujiems metams turėčiau sugalvoti norą ar pažadą. ir kaip tą padaryti, kai jie visi sudžiuvo mano gan per sūrioje jūrelėje?

      svajosiu apie kristalizatorių. 

 linksmų jums naujų, įsivaizduojami draugai. o aš einu išsirinksiu filmą.

vis dėlto, šypt.

148 = viena diena

Atėjau į laiką, kai šventės nebe šventės. Dirba žmonės per šventes taip pat juodai kaip ir visus metus ir įpranta nebesureikšminti. Atėjau į laiką, kai svajonės keičiasi į liūdesį, pasakos apie princus - į vyno butelius..

Prisižiūrėjau šiandien per daug Paryžiaus. Todėl, be abejonės, mano vienišumas tapo dar vienišesnis. Juolab, kad ir vyną pamiršau - liūdesys toks šlykščiai sausas.

Kiek tų gumulų gerklėj telpa? Kai žinai, kas tave skandina, kaip to atsikratyti ir išbristi krantan naujai pradžiai? Na, Dumblodore, ką atsakytum? Jei turėčiau laiko mašiną - žaisčiau praeitimi su savim ir kitais. O dabar teturiu dvi naujas Kerouac'o knygas.

Jeff Buckley.mp3

Kaip gera būti prisimintai žmogaus, kuris jau turėjo būti mane pamiršęs. Galbūt ne visos vos pabrendusios draugystės nusirašo atsiradus nuotoliui. Ir galbūt aš turiu kažką, kodėl žmonės pasiilgsta su manim kalbėtis? Šypteliu, kol dar neatskubėjo viską gera neigiantis įprotis.

Šiandien pirmąkart snigtelėjo. O kalėdų dvasia ateina ne tada, kada šventiniu popierium išsitapetuoji sieną, o tada, kai jau visos dovanos supakuotos Eric Clapton‘o ritmu (kalėdiškesniu nei Sinatros) ir paslėptos laukia eglės kvapo.

Ramiai ir šiltai einu miegoti. O ryt jau bus atvažiavusi mama.

no past, no future

Jei 60 - ieji būtų mano metai, aš neturėčiau paralelinio pasaulio. Išgalvoti personažai būtų tikri; arba aš būčiau tikra. Gal mane ar mano personažą niekingai nušautų kaip Billį Easy Rider'yje, bet bent neturėčiau virtualios egzistencijos. Ir kaip drįstu tatai vadint egzistencija? Vienaip ar kitaip, kalbėti ir tikėti galbūt būtų paprasčiau. Laukčiau laiško ar telegramos ir slėpčiaus po trapiu britišku stalu, tikėdamasi, jog bombardavimo sukelti drebėjimai nepraskels mano beždžioniškos homo sapiens kaukolės nuolatos lyjančiomis plytomis.

Pacifistė nenori karo, nenori bombų. Užtenka vienintelės bombos, sprogdinančios mano nykias smegenis - šio laiko. Šios nerealybės. Pamiršto egzistavimo.

Unkle feat Ian Astbury - When things explode.mp3

natural selection

Kodėl žmonės dalinasi pasaulį lopinėliais? Juos susmaigsto vėliavėlėmis, kaip europiečiai įsmeigė tik atrastoje Amerikoje, Amerikiečiai – mėnulyje, valinskai – Margaritos saloje, mes – ten, kur ir gyvename.

Kodėl visi turim turėti nuspręsta vietą pasaulyje? Žemė ir taip subraižyta: žemynais, šalimis, miestais, tvoromis..

Just sky has no country side...

                                                yet..

pirksiu vyną trilitriais

aš niekam netikusi..

(nuotrauka mano)

jie beldžiasi tik naktimis

Kodėl užgesus šviesoms ir sumigus žmonėms aš panoru groti ir rėkti kaip Milla Jovovich dainoje apie šunis? Iš kur ta ekspresinė energija, jeigu nemiegu nei naktimis, nei dienomis, nei įsivaizduodama? Mane mėgdavo vadinti pelėda, nes kaip mėlynas kūdikis aš visai nesupratau, kas yra miegas. Vėliau kieme viskas kažkaip persikreipė į naktinę plaštakę, nes kasnakt pasilikdavau ilgiems begaliniams pašnekėsiams apie knygas ir filmus ir pasaulį atbulai. Tuomet nė nesupratau, kuo buvau vadinama taip pat to nesupratusių kiemiokų. Ne toks ir baisus dabar atrodytų tas gyvenimas, - kalba sustingęs mano laikas.

Ką daryt, kai nori gyventi pagal "visada į priekį - niekada atgal!", bet esi įstrigęs savo ankštam laiko intervalėly ir lyg švytuoklė mosikuoji pirmyn atgal dieną iš dienos.. retoriniais klausimais vargstu aš.

falling stairs

Nežinau jau kelintą dieną nebemiegu. Ne todėl, kad nenorėčiau. Mane kankina kažkokie pikti nakties parazitai, siurbiantys mano sapnus bei poilsį. Per dienas taip nuvargstu.. Aš jau kelis mėnesius esu pavargusi. Mano akyse duobės. O naktis nakties neduoda..

Per tai aš nebegroju. (!) Kur mano siela?

Žadėta popso savaitė prabėgo jau. Pirmos dvi dienos buvo siaubingos, prie kiekvienos hotmess stengiausi prilipdyti David Gilmour'o gitarą, tegu jis man atleidžia. Tačiaugaliausiai pripratus ir nustojus prunkšti iš keistų garsų, susivokiau, kam tie garsai skirti. Tai žmonėms, mokantiems pasilinksminti, šokti ir nustoti mąstyti (pamiršt klausimus ar rūpesčius - tiesiog ištrūkti iš savo paties galvos). Take it eeeeasy.. Kadangi aš iš savo galvos niekad neišeinu, ši muzika ne man. Tačiau, turiu pridurti, ėmiau daug labiau toleruoti. Dabar klausausi elektronikos - ratatat ir unkle. Bei Frusciante's. Atgaiva. :)

Užtat nusprendžiau atsisakyti mėsos. Kuriam laikui, o gal ir amžiams. Jei tik išmoksiu. Faktas, jog buvau Mc'donalde manęs nebepalieka. Man dabar visas maistas šlykštus, ne dėl to, kad ten buvo neskanu, nehigieniška ar pan. Tiesiog pavargau. ir nepriprantu prie to, ką valgau. Net spagetti darosi atgrasūs.

Čia per tą negautą miegą ir dovanų pirkimo stresą.

Kur išėjo senoji aš? 

kai per vėlu, kad sugalvočiau pavadinimą

Ar kada įsiklausei į užgestančios cigaretės klyksmą? Ar kada pajutai, kad penkių ar mažiau minučių egzistencija niekingai užgesta sumurdyta į šlapią niekingą asfaltą?  

Naktinis vėjas bučiuoja mane šaltais liūdnais bučiniais ir aš įsijungusi „instant karma“ tyliai pravirkstu prisiminusi. Iš kur atsirado paralelinė visata ir kodėl mes joje gyvenam?