friday him

J: Ask me a question.
Me: What is your opinion about potatoes?
J: Hm.. I think they are overrated, but I eat them a lot.
//
M: Just check Die Antwoord and you will understand what kind of building I would design if I were an architect.
J: And that would be?
M: Disgustingly attractive.
//
J: If you were shoes, what kind would you be?
M: Boots. You?
J: Also, but with higher heels.
//
J: We shall never ever talk about politics again.
M: And since then they never did..
J: I think Obama is great, though.
//
J: So what happened to your dog?
M: It was poisoned by a neighbor.
//
J: I wanted to do this last time.
M: I know, that's why it was awkward to say goodbye.
//
M: Do you know that there are people who are afraid of pickles?
J: Interesting. ..Weird.
//
J: I used to be the person who knows the most about music.
M: Sorry. 
//
M: Would you like to live in a boat in the middle of the sea?
J: I would be a bad sailor.
M: Yeah, at first. But you would learn.
J: And you?
M: I would cook for the staff.
//
M: See you around?
J: Or we could make plans.
//

kodėl aš myliu Peru ir ne vien dėl maču pikču

Žmonės!! Jie šilti ir optimistiški, gražūs ir juokingi. Vis įdomu, ar Persis taip ir surado kelią namo, kurį aš taip grubiai bandžiau paaiškinti, ar vis dėl to klaidžiojo tris valandas, kol išaušo. Jaučiausi įpareigota jam padėti už tą alaus taurę, nors abu norėjom spalvų ir skėtukų, bet tam jau buvo per vėlu 'in a such a trashy bar i weirdly like'. Adios mi amigo mas querido.

O susikurtas mitas, jog ispanai turi nuostabiausią anglų akcentą ever, vakar buvo sugriautas. Isivaizduokim patį nemaloniausią, profesoriškiausią britišką akcentą sklindantį iš jauno žmogaus, kuris nesutinka man pameluoti, jog jis britas, stoja mat ties savo šaknimis, pf.  O aš tetroškau švelnaus lyg debesėlio jūjų akcentėlio.. Gerai, kad susiradau draugą, kuris sutiko su manim pasityčioti iš riebiai britiško "i'm  from barcelona" sakinio. Jis klausė, kiek antradienio vakarą aš paprastai išgeriu alkoholio: nė kiek, o tu ar girtas, aš truputį girtas. 'I'd prefer american standups', 'Oh no, it's a first thing we don't have in common!'. Įdomu, o ką turėjome bendro? 4 ryto, rytoj - darbai. Atsisveikinti buvo nepatogu: nerado manęs feisbuke, paėmė numerį, ką veiki penktadienį.  

To sum up: aš nuėjau į couchsurf'erių savaitinį meet'ą.

Marina and the Diamonds -Hollywood

aš per daug šneku apie šunis.

Praradau du vyrus.
Du vyrus gavau.
0-2+2=0
Vistiek nulis..

Kažkaip po nenusisekusio šeštadienio su Mira, kuris turėjo būti jos išsivadavimu nuo pavadėlio ir tiesioginiu nusilakimu, pristigau jėgų ir kaukių. Vardan ko? Tam kad rūkymo kampely sužinočiau, kaip kažkoks blondinas studijuoja teisę, nes nori paversti pasaulį geresniu? Ne ten mokaisi, mielas, tada - vienintelis išsigelbėjimas mums telikęs - patikėti muzika. Įsivaizduoti, kaip Lennon'as įsivaizdavo. Vakaras paprasčiausiai prararado esmę, nė vienas nudrengtas baras grojantis nirvaną, kingsofleon ar acdc neturėjo dvasios, nors iš tiesų tai aš jos neturėjau. Tarsi koks Psychas iš Rowling knygų būtų išsiurbęs mano gyvybę ir palikęs manę pilką menkystą, marionetiškai besistengiančią pralinksminti draugę, nes ji to nusipelnė. Būsiu visiškai nuoširdi, velniop bet kokias pastangas, noriu grįžti namo ir seriją po serijos niekada nesiliauti žiūrėti visiškai nemotyvuojantį serialą - "Girls". Vis daugiau normalumo nei plikabambių danių apsuptyje.

Daug kas, ką maniau vienu sprigtelėjimu rasiu, pasislėpė dar giliau. Kiekviena bažnyčia atrodo lengvai prieinama stebint ją iš tolo, pasilipėjus ant kalno - bet kuo arčiau jos eini - tuo mažiau ji pastebima, kol galiausiai tesislepia už artimiausio kampo. Tačiau slepiasi. Taip aš ir ieškau kažkokio šventumo, dieviškumo, kuris it dūmas išsisklaido, jei juo netiki, kuris slepiasi už kampo. 

Baths - Hall

liko trys vasaros naktys

ir vėl ant palangės. ir vėl cigaretė rūksta šalia.

kai daug šneki ar mąstai apie žmogų, prisiriši prie minties. vis svarstau, kodėl 10am praleistas skambutis nepasikartojo keletą valandų vėliau. akimirką turiu ką pasakyti, kitą - nebe? žinutės šiais laikais nebeprasidangina, taigi žinau, kad perskaitė..
nežinau, ko iš jo noriu. bet noriu kažko.
jei tik mažiau metų turėtų, būtų sukalbamesnis.. aš manyčiau, kad jis dar nesusiformavęs ir nežino ką daro su savo gyvenimu. bet dabar atvirkščiai - šis kaip tik, ko gero, žino daugiau, nei aš įsivaizduoju. ir kiek vienam žmogui reikia vietos bute? aš išgaliu vieną kambariuką, jis turi tris.
bet šis savaitgalis bus ne apie jį.
nueisiu į koncertą, kur aną sykį vienas johnnycash'as pažadėjo man dedikuoti dainą, jei ateisiu jo paklausyt ir trečiąsyk. bet ten aš ieškosiu sportininko, kuris vis mezgė akių kontaktus, priplotais plaukais ir blizgančia kakta. juk neturiu ko prarasti.
tiesiog ieškau kažko. miegas palauks. nes daug smagiau susibičiuliauti su danubrukšnelisafganistaniečiugėjum, kuris visą naktį vogė mums gėrimus ir nusivedė šokti. iki kol mes supratom, kad atėjom vis dėlto ne į tą barą.
 
mano bohemianlady paliko raktus į savo sodą ir perspėjo, kad ten nesilankys kokias dvi naktis, todėl aš galiu. tai ką nuveikt? jei viena, tai aš galiu ir namie sėdėt. nes ežeriukas netoli, ir ten žmonės renkasi bėgioti, šunis vedžioti, bučiuotis, vieniši gert alų. ryža garbanių mačiau ir vakar ir šiandien, vis vieną.

pirmadienį tapsiu rimtu žmogumi: eisiu į ofisą, nešiuos kompiuterį, sėdėsiu prie stalo, gersiu kavą, eisiu įkvėpimo pertraukėlių į lauką, lauksiu 17 valandos, eisiu namo. o vėliau puošim ofisą, dažysim baltai, nuvalysiu langą, nes du vyrai nemato skirtumo. kažkuria prasme mokysiuos tobulėti.

Broken Bells - The High Road

Que Bonita Es La Vida

 
Rubin Steiner

sėdžiu naujame, įsimylėtame savo kambaryje, kopenhagos širdyje. štai sėdžiu čia ant palangės ketvirtadienio naktį ir rūkau. rūkydama apmąstau kitų gyvenimus. kokie gražūs jų tekstai, jų blogai. o savojo taip ir nerašau. nors, regis, to žmogaus, kuris darė paskutį įrašą čia, aš jau nebepažįstu. 

džiaugiausi trumpute euforija, kai žmonės buvo mano ir pas mane, kai širdis pulsavo ir miego nereikėjo, maisto juo labiau. tenorėjau gyventi oru, miestu, dviračiu, nutrintais asfaltais, bebalsiais žodžiais ir neskaičiuojamų cigarečių kvapu. prie savo ežero, kur seni/jauni/belyčiai renkasi į pasimatymus dieną iš dienos.
euforijos, kaip joms ir dera, išblėsta greitai. todėl bėgioti prie to paties ežero kasdieną daros vis sunkiau ir sunkiau: matyti tuos pačius veidus, tebesirenkančius į antrus, trečius pasimatymus, tebegeriančius n-tuosius vyno butelius, išdrąsėjusius susiglausti...

mėnesio pradžioje degiau liepsna, kurį buvo užvaldžiusi - ieškojo iššūkių, nuotykių, meilės, alkoholio, jūros sūrumo, naktinio atokvėpio ir būčinių eilės, besidriekiančios ties pilvu nakties žibintų apšviestoj gatvėj, kur nei šunys lojo, nei muzika grojo.. tik tyla. ir gyvenimas.

//
prisidegam priešpaskutinę cigaretę. prisimenam šiandienos pokalbį apie skyrybas ir nemalonius meilės potyrius ir kaip reikia pradėti naujus gyvenimus. bei kaip sunku būti neatrastam, o online dating - ne išeitis.
prisimenam amerikietį, kuris vakar buvo nuostabiai draugiškas ir davė man savo vizitinę, kad nepamirščiau paklausyti jo albumo. juk mes abu mylim red hotus, vadinasi mes draugai. 
gavau gėlytę.
iš naujo pamilau ispanus.
bėgioti nuostabu. sulaukiau neįprastų mirksnių iš neįprasto bėgiko, bet bėgant trečią ratą, jo jau nebesutikau. bet žinau, kad jis kaimynas.

čia yra žiauriai kvailas įrašas, apimtas keistai vienišos būsenos.

liko dar dešimt vasaros dienų.