kai labiausiai skurstu, neriu dar giliau į tamsą ir užsikloju sąmanomis. nenoriai išvengiu idėjų, jausmų, tikrovės suvokimo, 'geležinių popierių'. bet pozityvas kybo kaip ir kabėjęs.
pamečiau telefoną, nusijuokiau, parašiau sau piktą laišką ir nupiešiau jam pavadinimą 'i hate how irony loves me'. o papasakojus tai savo vienkartiniam Peru draugui buvau apvogta ir sakinys tapo nebe mano, nes jis jį kada nors sudainuos ir gal net man dedikuos, kas vargiai tikėtina iš pamaivų žvaigždžių. tačiau, pasak jo, jis nebus rockstar ir aktorium nebus, nors pirmasis debiutas ir nuplėšė rūbus nuo kojų - jis bus misionierius ir skleis meilę visur ir visiems, kas tik pasitaikys jo kelyje. ar mes tapom palaimintos ir pamylėtos, pasakyti negaliu, bet "it's a worderful world' sukėlė keistą jausmą ir buvimo jame suvokimą. buvimo pasaulyje.
Peru draugas ir antrą naktį miegoti neleido ir prisipažinėjo ir prisipažino, kad nemėgsta pink floyd'ų, bet vertina mano skonį ir mano vyrus-idealus. jei jis nebūtų buvęs saldainėlis krasavica, būtų tikęs sąrašan, nes mano skolintasi filosofija pritarė jo; tačiau dainuodamas jis neužsimerkia..
tikėjausi parašyti daug ir gražiai, bet nekažkas gaunasi, tad einu toliau atradinėti: gal susipažinsiu su dar vienu nauju kaulu savo sandaroj. Lucky - radiohead.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą