Šiandien stebėjausi savo pačios akimis iš dar neregėto artumo – atsispindinčiomis akiniuose prieš saulę jų nenusiėmus seno traukinio vagono viduje. Šiek tiek išsigandau matyti jas iš tiek arti: paprastai net atsikišusios nosies nesivarginame pastebėti.. Akys gali būti mąslios gal kiek per daug. Gal taip ir neturėtų atrodyti kalbant apie savąsias, tačiau kažkas buvo.. Man nebekyla neaiškumų dėl ne kartą girdėto „ką tas tavo „žvilgsnis“ reiškė?“, į ką niekuomet nerandu atsakymų ir turbūt todėl, kad paprasčiausiai pati jų niekada nematau! Ir štai prisimenu Harį, drįsusį man paaiškinti, ką mano akys jam kažkada pasakė ir ko aš pati nesuvokiau. Kokie mes psichoanalitikai, kai reikia! Bet iš tiesų – supranti visus kitus, bet kai klausiama apie tave: aghm, nežinau.. Kur kas lengviau tuneliuku transplantuotis į Johno Malkovicho makaulę ir gyventi savo egzistenciją jame - pasijust vertingesniu.. Jei tik Charlio Kaufmano fantazija turėtų realius atsikirtimo taškus.
------
Pasaulio žmonės, freeman‘ai, kiti tyrinėtojai niekada nebus tokie laisvi kaip vadinąs – karštakošė medicina juos susigrąžins. Gali būti kur tik pageidauji, bet aprūpintas būsi vien tik namuose, kur nors bent vienas šalimasis mokės ištarti tavo vardą be klaidų reikiamu numeriu.
O kol kas tas šalimasis jaučiasi it žuvis prieš srovę – kankinasi, kad nieko padėt negali. Meilė negydo.
P.S. citata pavadinime pasivogta iš Dharmos Valkatos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą