Nebuvau apsiseilėjiškai ištikima Diuma kaip kad įsimylėję jo herojai - širdingai neramų vakarą atidaviau 90's (o gal vis dėl to buvau ištikima?). Vienaip ar kitaip, optimistitė'auti gan apsimoka, kad ir retkarčiais. 

Jei kas tą vakarą būtų išmatavęs mano nenutrūkstamų žodžių srautą, metrų būtų užtekę keturioms mumijoms suvynioti ir gal dar kelioms šventoms katėms. Ir kodėl man reikia tiek kalbėti, dalintis savo svarbiomis, kitiems bereikšmėmis mintimis ir paskui sulaukti jau pabodusio "you think too much". Ech.

Dreduotasis bokštas pasisiūlė aprodyti pasenusį saldainių fabriką, kai pasitaikys proga. Nors man labiau rūpi rudos pusdredžio akys ir aš noriu į Cristianią, laiko atrasti nepajėgsiu, kadangi nieko neveikimas atima tiek laiko, jog nebelieka nė minutės atsipūsti, bet mano užmojai siekia Trier'o šešėlį jo darbovietėje, kur aš šnipinėsiu jau kitą savaitę.

Kur išnyko vakarai?

  
Paleidau vadžias ir leidau pokalbio temai plėtotis savavališkai, o ji sau ėmė ir nukrypo, ir kur gi bėgs daugiau, jei ne pas meilę? Pasakoja ji, kaip smagu įsimylėti, jaudintis ir nerimauti. Pasakoja ta, kuri jau seniai to nebejaučia, nes gyvena su vaikinu jau porą metų; bet sumąstė įkvėpti prabildama apie pačią pradžią, kurios pasiilgo (?). Ar stebint pavyzdį ir sužinant, kad visas žavesys netrunka išnykti, aš turiu užsinorėti, imti ir įsimylėti? Sako ji: search, be aware. Bet už viską labiau ji pavydi mano laisvės ir galimybių, kuriomis ji bemaž pasinaudotų. 

Jeigu skaitysiu knygą, nereikės gyventi iš tikrųjų? Lekiu kuo toliau nuo mūsų purvinų, prasmės besitikinčių netikrų amžių - į Diuma mylintį glėbį.

Nors už viską labiausiai šiandien norėčiau lekti į 90's. (gal dar pasitaikys kitų progų. gi aš "optimistė")

ne apie veiksmą. esmė slypi kažkur šiapus

Du hipokratai susėda į senovinį, su nauja stereo įranga, sportinį mėlyną automobilį. Vienas jų - tebunie Jaras - užveda variklį ir pasuka miesto centro link per siaurą, ramią ir ne itin populiarią gatvelę. Staiga jis išvysta dvi absurdiškai margas, trečią dešimtį bešvenčiančias moterėles. Jos jį taip pralinksmina dėl neaiškių priežasčių: jis ima ploti į vairą ir šėlmiškai signalizuoti. Jarui patinka būti šauniam:

    - Ei hei hei, paničkos..! - kreipiasi į jas gana įžūliai.

    - Ką čia darai?! - piktinasi draugas (tegu būna) Arnas. - Kaip koks debilų debilas čia spygauji. Žmonės sau normaliai eina, ramiai sau gyvena, o tu kaip koks durnius išsidirbinėji. Palik jas ramybėj ir žiūrėk į kelią, vos į kitą juostą neįvažiavai!

    - Ko čia dabar pypauji? - nesupranta Jaras.

    - Tai kad užpisi.

    - Tai imk pats ir vairuok! - Jaras sustoja kelkraštyje ir burbėdamas susikeičia vietomis su Arnu - dabar jis keleivis.

Praėjus keturiems pusvalandžiams vaikinai grįžta atgal į mažąją gatvelę sukdami namų link. Prie vairo - bešvilpaujantis Arnas. Akivaizdžiai geros nuotaikos, ko nepasakysi apie Jarą. Jo nuotaika pradingo kartu su paleistu iš rankų vairu ir pavėlavusiu gėdos jausmu. Tik va staiga iš antikvarinės kavinukės išlenda trys nepaprastai dailios, ilgų grakščių kojų ir laibo liemens savininkės - kiekviono vyro svajonė. Arnui net burna atvimpa iš susižavėjimo. Jis prilėtina automobilį, praveria langą ir iškiša pro jį savo išsišiepusią marmuzę:

    - Ei gražuolės! Kur, mergaitės, išsiruošėt? Gal pavežt? A?

Jaras nieko nesakė, tyliai sau po nosim nusišypsojo ir sumurmėjo: "Matai kaip.."

viskas nesvarbu ir svarbu labai

Warning! Įrašas skirtas asmeniškai man perskaityti po kokių kelių mėnesių, kai panorėsiu prisiminti, ką veikiau. Nelabai įdomu.

Bėgu su mintim, kad traukinys nuvažiuos man tiesiai prieš nosį, palikdamas raudoti lietuje. Tačiau tebebėgant aš nestabdydama sustabdžiau automobilį: įlipus apsidairiau (nuorūkos ir pelenai perpildytam polietileno maišely, purvini batai keleivio pusėje, dulkės atsikraustė čionai dar prieš dešimtmetį..) ir nuoširdžiai padėkojau savo gelbėtojai. Nei man, nei S neteko laukti vienai kitos, bet kivirčo daržovių sektoriuje neišvengėm. Ak, tas momentas, kai nori tiesiog pradingti (bet tuo pačiu ir nusijuokti, nes ginčai tokie kvaili). Ir visa tai tik todėl, jog galiu pajusti avokadą burnoje jo nevalgant. O aš tiesiog praleidau visą gyvenimą mokindamasi ir praktikuodama vaizduotės realiatyvumą.

Kitą rytą pabudau ir su Viktoja aptarusi, ar Vincent Gallo labiau gražus, ar keistas, ir kodėl Bruce Willis toks vyriškas, atsisėdau ant laiptų ir žiūrėjau, kol ji (ir jis) susikraus lagaminą, įsės į mašiną ir išvažiuos mamos ilgesio link. Tik pajutus namų tuštumą su S. pasijutom it Home Alone ir ėmėm kurt planus, ką vaikiško galėsim veikti!

Neišvysčius socialinės medžioklės bare ir vos jos išvengusios nykioj gatvelėj besilengvinančios savo gyvenimus, sumedžiojom autobusą vidury nakties - vidury miško, kur jis neturėjo mūsų - amžinų keistuolių - pasigailėt. Įsitikinau darsyk: ekspresija ir šypsena yra juodoji magija.

Later that night, spalvotai ir minkštai lyg bohemės gulėjom ant grindų ir pasikvietusios draugų eurotrip'ų į savo mažą ir jaukų žiburėlį nė neketinom miegoti.

Sapnavau Max'ą ir Jude man bei S. atsakingai atnešančius po puodelį arbatos per sausakimšą kiemą juodaodžių pabėgėlių. Visi jie neturėjo priešistorės, todėl aš juos išvijau lauk ir palikau tik vaikus, kurie turėjo man kažką papasakoti.O kalbėjo jie apie vilties miražą ir sakėsi esą netikintieji, nes tikėjimas - iliuzija.

What makes you feel like crazy? Žinau aš atsakymą: ankstyvas ir netramdomas lietaus šokis pagal tai ir tai Šokom ant sofų, grindų, per lietų kieme, nusigrųdom į palėpę.. - koks skirtumas, kad dar šviesu, kai meilė yra ritmas. Freedom is freedom. Say Anything meilės jausmo nesumažino (net įkvėpė), ir kas gi tokio nenorėtų..

Todėl kitą rytą išsičiusčius į koledžą (nes galbūt ten vėl sutiksiu Žavujį) ir suvokus, jog be reikalo atkeliavau, tapau Say Anything for S. ir pasižadinau su Baywatch dainele. Ištranzavom prie skardžių akimirksniu ir pasijutom tokiais menkais pasaulio trupiniais (kam rūpėtų, jei paslysčiau? Gamta ir liktų tokia pat didinga ir tyli kaip buvo). Grįžusios mes išmiegojom visas 12 valandų, paveiktos tos magiškos galybės, meditacijos ir jausmų, kad net pižamoms susirasti laiko neliko.

Dabar pagaliau suvokiu miegančiosios gražuolės pasakaitę, tačiau man tai buvo palaima - išmiegoti už visus metus! Jei tik laikas neitų į priekį..

Vakar snigo. Šiandien - ne. Grįžau iš mokyklos su mintimis filmui ir dabar einu būti gražuole (kur sapnai nėra sapnai: gyveni sau laimingas ir nejautrus iki pirmo realios tikrovės sukrabždėjimo).

i can stick with this too

Charlie Kaufman: Then, when you walked away, she started making fun of you with Kim Canetti. You didn't know at all. You seemed so happy.

Donald Kaufman: I knew. I heard them.

Charlie Kaufman: How come you looked so happy?

Donald Kaufman: I loved Sarah. It was mine, that love. I owned it. Even Sarah didn't have the right to take it away. I can love whoever I want.

Charlie Kaufman: But she thought you were pathetic.

Donald Kaufman: That was her business, not mine. You are what you love, not what loves you. That's what I decided a long time ago.

iš Adaptation 

penkios vĖlykos

5

Gavau dovanų velykinį kiaušinį ir pratryškau džiaugsmu, nes seniai tokio norėjau. Aš turbūt niekada pilnai nesuaugsiu, nes tiesiog nesistengsiu, bet juk tik vaikai žino, kaip leisti laiką! 

--------

-Gijklipo sakjsjkl.

        -We don‘t speak danish..

-Ow.. wait.. minute.. ah.. hey... ah.. beautiful!

        - Aah..

---------- 

                  - Hey, people, she‘s killing the flowers..! – (but I didn‘t mean anything)

-Thsiokdj okljh hjk,– says danish woman on the road.

            -Sorry, I don‘t speak danish..

-Hi. These are my flowers..

            -You can take them back, if you want.

                    - Sorry, S. That was fun.

----------

Ar įmanoma surūkyti pačią skaniausią cigaretę, kai iš tiesų jos visos vienodos? Matyt, naktinio kiemo aplinka žvakių šviesoje ant naujojo staliuko tiesiog dirba savo darbą.

6

Dulkės ant kūno ir gerklėje, Afrikos Ruanda, kelios dėl to nubrauktos ašaros su neveiksnia realybe ir užbaigtumas su dieviška meile sklidina iš paprastučių peperių perveria ausis ir liepia mylėti visus kitus visur ir visados.

Kažkodėl sau patinku, net keista, kaip nepratus.

7

„Su..Ve..ly..ko..m!“ atvirukas

14 like‘ų

skambutis mamai

3 cigaretės

šampanas "Ašpersaldus"

nederami klausimai, my bad

užsienyje užauginti vaikai nemokės lietuviškai rašyt..

kiek daug laiptai gali pasiūlyt!

spiegiančios sūpynės

sex&the city

ir gaidiška nemiga (vėlykų proga, a?)

       viskas baigiasi slėpynėmis kambariuose.

livin' slavishly

A slave in the fields one night

He's running along

Gets far enough to be a free man

And he's feeling so strong

That's how actions should be

Freeing

Aš iš tikro nekenčių genijų ir jų neginčytinos tiesos citatų. Jie žino, kad mūsų smegenys pasiduoda plovimui. Jų dėta, organizuočiau sektą, kur lyg bodhisatva skleisčiau žinią - jog mes tik meilės aukos. 

Noriu persidažyt sienas ir persidažyt pati. Įpusėjus sienų maskavimui, būtinai nustočiau paveikta tingulio, taip ir nebepabaigčiau. Ir gyvenčiau pusiau ligoninėj, pusiau vandenyne.

 

Aš visiškai nesuprantu, ką parašiau.. Kas man diktavot?

Turbūt graikų dievai, išsilikę graikų muzikoje..

medicine for the soul in some highly over complicated times

Mano šamanas dainuoja: "The face in the mirror is not me, yeah he-hey" - taip, nors būtent tas veidas vėliau ir ieškosi draugijos. Būtent tas.. Per tris nuskenavimo sekundės atsitiktiniai praeiviai duos vardą, amžių bei požiūrį, kuriuo vadovausiesi - lyg etiketę ant pigiausio muilo. "Unconsiderate to yourself you are.." - ir plaukiojam toliau po paralelines visatas bass'n'drums garsuose.

Miestas man pasiūlyti vyšnių kvapo nesugebėjo, nors buvo labai akivaizdu, kad 'vanilos' (mirkt akele) gautumėm be rūpesčio. Akimirkai sustingau mintyje: juk Jie nesigaili, juk tik dėl patirties Jie didūs, juk jaunystė-kvailystė.. Bet.. gal man dar ne laikas miltams, tik jau ne iš turkų parduotuvės. 

Pamiršus šilumos sąvoką, suradus kone visas 7-Eleven mieste, paaukojus rastamanų garsams, įsitaisius undinėlės bare, išragavus visų kokteilių ir dar daugiau shot'ų; suvokusi, kad little J. yra tiesioginis siurblys; sutikusi keistus veidus, kuriuos norėčiau užmiršti, bet nesiseka; ir po bandymo nakties speige įveikti 5km aš atradau, jog mano lova - geriausia mano bičiūlė.