phowghpowght!

Pasaulis apvalus.  
O_O

Ką tik suvokiau, kaip tai iš tiesų keista. Planeta yra vientisa, o žmogus negalį tokiu būti, nes kylą per daug neaiškumų? Ir kodėl iluminati ženklas ne apskritimas? Būtų praktiškiau, jei jau žemė apvali, mūsų protai prie to nejučia prisirišę; ar ne lengviau būtų tuo manipuliuoti ir imti mus, silpnesniuosius, kontroliuoti?

- - -

Nebeabejoju, Nick Cave'as mane truputėlį per daug šiurpina..

nuogo kūno. turi būti

cha, kiek daug dalykų supratau šią savaitę, bet pasidalinsiu tik vienu, vakarykščiu: aš nesvarbi kitiems, kol nesvarbi sau. (čia iš tų sakinių, kurie užrašomi į specialias knygeles, kad padėtų tau 'pasveikti' ir išspręsti 'problemą'..). vis tebeturiu paaugliškų paranojų, jog šis gyvenimas neapsiverstų be manęs, tai ko dėl pasirenku bendradarbiauti? nuolatos, pabrėžiu - NUOLATOS šneku su savimi (ne šnekuosi) ir prisigalvoju tokių siužetų, kad net ir pati stebiuosi, iš kur pas mane tokia laki vaizduotė, net ir dvi scenarijaus idėjas pagimdžiau, ką jau kalbėti apie bendradarbyste su madonna.
regis, viską susidėlioju į reikiamus stalčius, belieka pasiekti atsispyrimo zoną ir iš jos išvykti. jau pasakojau s. savo kiliminį brėžinį apie komforto zoną ir tą ypatingą distanciją link tikslo, kuris nebūtinai ir bus tikrasis tikslas. juk kelionės esmė yra keliauti, o ne pasiekti tašką B. sakau, susitvarkiau tuos metaforinius stalčius, kai tikrajai spintai verkiant reikia dėmesio. paradoksu aš ir gyvenu.

dabar labiausiai laukiu kažkokio sprogimo, bet veikiau tikro, nei iliuzinio - tokio, kad visai mane sutriuškintų ir vėl priverstų pirkti vyną vakarams, nes, žinokit, seniai to nebedariau ir tikrai pasiilgau. na ir kas, kad dk neturi subrandinto būtent mano gomuriui ir kad aš save smerkiu dėl kiekvienos rudeninės kcal - gyventi vistiek reikia. taip,reikia. bent jau iki tos žadėtosios pabaigos. o kaip man smalsu!

the slauhgter

THE SLAUGHTER  (iš danų k. - pabaiga)
 ---

pradėjau skaityt idiotą, manau, sutarsim. jaučiuos pati kaip idiote, kai jau trečiadienį pavadinu savaitgaliu ir pradedu šnekėtis su promilėmis atsiduodančiais tipais. negana to, leidžiuosi jų įkalbama, bučiuojama ir pamirštu, kad c'mon juk pasižadėjau - no more stupid guys, only souls. o kokios sielos būna pas kolumbus, kanadiečius ir belgus? neišsiaiškinau iki galo, bet pastarasis būtų vertas montažo, ant jo riešo - begalybė.
 - it might sound weird, but i like life.

man darosi per sunku būti: vis tos pačios pokalbių pradžios, vis tas pats šypsnis vietoj atsakymo, kad ir skiriasi vis tie patys veidai, rūpesčiai, pabėgimo ilgesys.. nebenoriu nei gerti, nei rūkyti, kad atitrūkčiau, nei bendraut su svetimais, nei nemiegoti po 38 valandas. kokia prasmė viską tęsti, jei niekas nelaiko, jei noriu namo?
- you, danish, are arogants.
- why's that? remind me where are you from?
- litauen.
- that's why.  

ir na ir kas, jei noriu aš to valkatėlės pigiais, padriskusiais rūbais ir be-Iphon'io? jei tikiu, kad tokie yra nuoširdesni, nei ale apsiskaitę ir visas jutūbines tendencijas žiną hipsteriūkščiai. bet iš tikro aš nežinau ko noriu. koks užsisklendęs ir nenuovokus fizikas, ko gero, būtų teisingiausia.

"išeini su tamsa ir grįžti su tamsa" ir tai neturi jokios slut.