weekends are not my happy days

vis sakau, kad esu brandesnė pagal amžių, bet įrodymais nesivadovauju. kai manęs neįtraukia į vakarėlio sąrašą, kur ponas pakviestas be manęs, aš įsiuntu ir supanikavusi prisitrinu prie bendraamžių, kurių nepažįstu, ir šoku į party busą prikimštą balionų, raudonų lempučių ir su pažadėtais alaus buteliais. mes važiuojame iš rajono į rajoną, čiuvai šoka, svyruoja, čioles kabina, o aš savo dūmais jiems sukuriu jaukią miglą, kad ji būtų tirštesnė, kviečiu ir kitus parūkyti. vėliau nejučia atsiduriu kažkieno bute, vaišinuos jų bambalių turiniu ir šoku su jais ant stalo. net kažkuo pasirūpinu ir palinkiu saugiai grįžti.

išlydėjau poną į boston'ą. kuo užkimšti gurgianti pavydą? žadėjau berlynu, bet ar pasiryšiu? pradžiai kukliai užtenka ir vakaro su man į tėvus tinkančiu kambarioku ir jo suorganizuotu pasimatymu. sėdėjom dviese ir šnekėjomės apie gyvenimą, vis mąsčiau, ką žmonės aplinkui apie mus galvojo - gal dukra, gal meilužė, gal barakudinė žmona, o gal nuomininkė? už vakarienę sumokėjo jis. vėliau nusivežė mane į garažą. nemeluosiu, bijojau ir neįsivaizdavau, kuo tai pasibaigs. galbūt šįryt su ponu J atsisveikinau kartui ir visiems laikams? tai ką man jis parodė atėmė žadą. lyg iš svajonės pamačiau brolį ir sesę amerikonus - Betsy and Blue. šalia to nuskambėjo klausimas 'ar norėtum pasivažinėti'. įsėdus į Blue pasijutau lyg pagaliau kažkas transportavo mane į laikus, kuriems priklausau. mes rūkėme viduje ir klausėmės autentiškos Sinatros juostos, nuvažiavom prie harboro tyliai pabūti ir grįžom per siauriausias žmonėmis prikimštas gatveles. va štai ir pagaliau mano nuosava Kulturnatten.

out of balance

smilkstantys dūmai iš nykios vienišos cigaretės bergždžiai stengiasi ištrūkti - langai uždari, todėl jie tik atsimuša į stiklą ir persmelkia mane. į ką aš pavirtau? kuo jis mane pavertė?
bandau suvirškinti, kas šiąnakt įvyko. namuose esu viena - jokių glamonių, jokių tik man skirtų pravardžių, jokių šypsenų lūpų kampučiuos, jokių  pažadų..
galbūt netinkamą vakarą pasirinkau atviravimui, nes šnekėjau ilgai ir per daug. šnekėjau tol, kol suvokiau, kad nebepalieku kelio atgal, o jis nereguodamas klausėsi ir neguodė. ar mano emocijos, nėra mudviejų abiejų problemos? juk nuo mano 50%, priklauso jo likę 50.

Johnny Cash – You Are My Sunshine

What should I do now?

Koks keistai šleikštus suvokimo skonis apima, kai dingteli mintis, jog mano gyvenimas tėra kitų gyvenimų prieskonis - it kokia kalendra ne su viskuo tinku ir kartais labai manęs norisi, o kartais nepasiilgstama visai, ir ilgam.. O aš vargšė kamputy nustumta vis tenoriu būti užuosta ir pasimėgauta.
Galbūt vulgariai skamba. O galbūt per švelniai, nes vienintelis dalykas, ką dabar turėčiau padaryti tai užbaigti pagaliau tą vyno butelį kol dar vidurnaktis nepasirodė, šokt and dviračio ir jam atvėrus duris išrėžti, kodėl ne jis, o paprasčiausias S. yra mano bodhisatva. Ir galbūt visiems laikams užbaigti, ką - abu žinom - turim padaryt.
Kaip Kadi pasakytų, atlaisvinti vietą. Bet nedrįstam, nes bijom vienatvės. Ironiška, kaip jos bijom vieni užsidarę - galbūt vertingas tėra vien žinojimas, kad labai prireikus tas asmuo privalės man paklusti ir aukotis laiko dosnumu, nes juk lyg ir toks buvo susitarimas..

---
Jau po vidurnakčio, vyno dar nepabaigiau.
Jeigu jis napasisiūlys rytoj man padėti persikraustyti, aš pasiulysiu jam laisvę.


Kam man tos tuštumos 'pilnatvėj'..

Koda – Staying

grįžau. ar ilgam

Ar tik aš viena tokia nuobodi ir tradiciška, jog man atrodo, kad jauna 26erių, gan naivi, mėlynais šėšėliais, galbūt be kelių sraigtelių, lenkiška mergina gyvenanti su pusšimtį siekiančiu kiniečiu, pasipuošusiu stora auksine grandinėle ant kaklo, bei mažu baltu, kartais urgztelėjančiu pukeliu, yra keista sudėtis; o šviežių lašišų spalva su Jėzaus paveikslais ant vaisiais išmargintos staltiesės - tiesiog prastas skonis?
Tik išmesta iš namų sutiksiu tokius alfa.lt straipsnelio vertus veikėjus. Ir čia sąrašas nė neketina baigtis. Sutiksiu transvetitą nukarusiais paakiais - apsigyvensiu su juo.
...
Jim yra išpuikęs subrendęs paauglys, per protingas, per arogantiškas, jam visa atsibodę. Kam gi švaistyti savo platinos vertus žodžius nevertiems balandžiams, kam mokytis, kai dėstytojai nekompetetingi, kam sportuoti, jei plonas? Kartais pagalvoju, kad jam tiktų rūkyti.
Išdidus, reto intelekto išsiilgęs, nepraradęs vertybių, aš didžiuojuosi juo ir raminu, kad mes dar nepasmerkti kol turim vienas kitą, ir meluoju optimizmu, kas belieka. Kitąsyk, man to optimizmo prireiks atgal.
...

Cat Power – Dark End Of The Street