My life goes blank

My life goes blank

My life goes blank

My life goes blank

My life goes blank

My life goes blank...

Nieko malonaus nedarau, nieko neįkvėpiu, nerašau, negroju, niekur nekeliauju.. Aj, nors jo - keliausiu ryt į viešbutį, mylimiausiąją utopiją. Ir kaip kas drįsta klausti "Do you like working here?" Žinai, visą vaikystę tik apie tai tesvajojau. Idealistai mes, ble. Bet aš vis dar tikiuos, jog po metų pasaulis nuveš mane į Ispaniją, kur valgydama vynuoges bendrausiu su karštakraujais ir mėgausiuos jų malonėmis. Pasaulis galėtų duoti ir draugą, kuris prilaikytų mano protą. O kol kas dar Dovydas kiek gali, tiek moralizuoja pats būdamas be moralės - man visada patiko šis jo bruožas.

Susapnavau, kad mirė mylimasis bosistas ir leidau sau išsiverkti: iš pradžių verkiau dėl laikinumo išgąsčio, dėl muzikinės netekties, vėliau - dėl savęs. Juk visada už save verkiam nuoširdžiausiai. Bet ašaros vilgė skruostus tarsi peiliai, todėl nustojau apsimetinėti nelaimingiausia pasaulyje ir prisiminiau Peru meilės nešėją - jo nejaudina pesimizmas. Pavokim ypatybes? Lengva, kai esi krasavica, nors jis mane užtikrino, jog realybėj aš nekęsčiau Jovovich. Tačiau, konkurencija nužudys. Visus, išskyrus išprotėjusius,