Damn! Damn..
DAMN!
Prisidirbau. Ir va ką daro vakarėliai sostinės centruose su nesuskaičioujamu cigarečių kiekiu ir nepilnu buteliu vermuto, kurie pasibaigia ketvirtą ryto ir tada aš, miela ir visų palikta, po amžinų savo slėpynių, kurios kalba apie psichinius mano sutrikimus, sau vaikštinėju rytinėmis kopenhaginėmis gatvėmis; narplioju ir analizuoju kiekvieną nubyrėjusią ar byrėti ketinančią plytą, o mane lydi triukšmingų, įsimylėjusių paukčių muzika (iš tikrųjų!) ir besišypsantys aptempti dviratininkai bei jų pėstieji draugai, turbūt kaip ir aš besiblaškantys, kur čia maršuruoti toliau. Mira sakė, švyčiu. Kažin kuo, fosforu it papuvęs ir sudrėkęs medis? reikšminga.
Nekenčiu vardo, nekenčiu akių, o dar labiau nekenčiu jo facebook'o account'o, kurio pasižadėjau neiššnipinėti per anksti (juk niekad taip nedarau - šnipinėju tik per vėlai) ir taip sau palengvinti dienas. Tik to ir betrūko. Ištisas dvi dienas kažkodėl niūniuoju kvailiausias 80-90's popso dainas ir žodžių nemoku. Kaip dabar reikės susikaupti taip lauktam filmiūkščio kūrimui? Net šventavagiškas sėdėjimas ant "breaking the wawes" bažnytinių suolų*, nepadėjo išsikratyti smegenų ir pasistengti susitelkti be jų. Kitavertus, juk turbūt ne be reikalo svajoju sukurti filmą apie vienuoles ir jų cigaretes ir kaip jos viena kitai gerklę spaudžia,nes joms malonu. Telieka įtikinti komandą, kad tai geniali mintis.
*Trier'o, deja, nesutikau, bet užtat pasėdėjau ant jo pateptų suolų; kaip londonietė M sakė: Arčiau to snobizmo ir tų kurie čia buvo, yra ar yra buvę. Taip, arčiau..
(citata sutrumpinta)
(citata sutrumpinta)
Tam param pam pam.
Mano įrašas visiškai nesąmoningas, bet juk aš negaliu miegoti, kai muzikantai prasiskelia antakius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą