2012 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

3 is enough to be ready

Most of the time I don’t have much fun. The rest of the time I don’t have any fun at all.
-Woody Allen

Nerūkykite hašo per giliai - išprotėsite. Patys naruosite savo penkis filmus tuo pačiu metu ir nesuprasite, iš kur tiek daug sulėtėjusių (arba pagreitėjusių - nepamenu) pikselių bei dimensinių išklydimų su padaugintais audio įrašais. Viskas jau sumontuota ir tik komentuoji mintyse kiekvieną minimalią smulkmeną, nes jau ją žinai, jai nė neišsipildžius. Dievaži, tikrai maniau, kad išprotėsiu. O į Cristianią atėjau tik pasišnėkėt su Mira ir palaukt, kol S. atvyks miestan mano gimtadienio atšvęsti, kurį būčiau norėjus prasėdėti namie, nes kiekvienam gimtadieniui mes jau iš anksto nusisprendžiam savo nuotaiką: savęs ir vyno duetas vienišoj kambario lovoj.
Anyways, viskas klojosi kažkaip netikėtai. Vis dar supikseliuotame pasaulyje, kur kurį laiką stengiausi neišsiduoti nieko nenutuokiantiems draugams apie mano iškeliavimą į kitą scenarijų, Burgerking'e valgėm atsineštinius sumuštinius ir planavome birthdaygirl svajonių naktį. Aš visai nesvajojau, jog iš S. bare pavogtų jos mylimus stuff'us ir palikti jos vienos jersio amerikiečio glėbyje nenorėjau, nors ir žinojau, jog nieko jai nenutiks. Praleidus naktį pas pusiau rumuną daną ir, jei nesuklysiu, it kūdikio sapnuose nuogą kinietę, o ryte tyliai išsliūkinus su pavogta morka aš keliavau tiesiai į 'utopiją', anksčiau nei pabudo galva.

Pagaliau grįžus sulaukiau vokiečio, kuris sumaišė mano smagenis su nuobodžiausiu gruntu be smilčių ir nieko nepaliko išskyrus vokišką vyno butelį, už ką širdingai dėkoju, nes vyno troškau kaip nieko daugiau. Jam atsigulus mano kambario kampe ir išsileidus plaukus, išvydau tūnantį gražų vyrą, kol  nepradėjo šnekėti ir nesugriovė mano besikuriančios iliuzijos apie išvaizdų ir vidinių žmonių skirtumus, išraiškas. Štai kodėl tiek daug žmonių man gražūs, nes su jais nesikalbėjau!

I've never been an intellectual but I have this look.
-W.Allen 

2012 m. rugpjūčio 23 d., ketvirtadienis

veidrody pasišokau salsą ir kitas españas


Na gerai. Šiandien aš ne tokia pikta ir galbūt pasaulis nebe toks išprotėjęs, nes nulijo ir nuplovė kaukes. Nuplovė mano veidą.
Ryte atradau Sliviaus paliktus džinsus ir kaip mat juos užsimoviau, kad pasijuokčiau. Mano ploniauso draugo džinsai man dideli - neįtikėtina, ką gi, išsigelbėjo nuo pasisavinimo. Į viešbutį išvažiavau savaisiais. Iš prisirinktų plastikų ir sumestų į automatą (prieš tai padraugavus su mane užleidusiais tokiais pat žaviais varguoliais) pagaliau nusipirkau cigarečių, o, kai Mira pavaišino kava, išvis nušvitau. Ji metams pasikvietė mamą pagyventi pas save ir aš pamaniau, kad išprotėjo ir dabar užsiminėja mazochizmu - nepraėjo nė mėnuo, o ji jau guodžiasi intymumo trūkumu. Ir aš neteksiu savo kambarėlio, kai pagerės laikai ir mudvi su betmene S. išsikraustysim į studentų pasaulį: kaip gyvensime tada neperkandusios viena kitai gerklės? Na, bet jei ji švytės kaip šiandien, kai negalėjo nieko daugiau pasakyti tik "buvo žiauriai osom", užgims ir pas ją pozityvas ir tada jau ji gydys mane nuo abejingumo. Džiaugiuosi už jos atėjusią sėkmę labiau nei džiaugčiausi savąja ir, kai ji šią eilutę perskaitys, gal nepatikės, nes santūriai išklausiusi tik tyliai šyptelėjau. Šypsenoje taipogi slėpėsi žinojimas - nuo šiol eisime skirtingais keliais, nors tuo pačiu mišku.

million miles of water ir aš vieniša nesijaučiu, nes turiu nors ir vieną, bet SAVO stiklinę vandens.

2012 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

My life goes blank

My life goes blank
My life goes blank
My life goes blank
My life goes blank
My life goes blank...




Nieko malonaus nedarau, nieko neįkvėpiu, nerašau, negroju, niekur nekeliauju.. Aj, nors jo - keliausiu ryt į viešbutį, mylimiausiąją utopiją. Ir kaip kas drįsta klausti "Do you like working here?" Žinai, visą vaikystę tik apie tai tesvajojau. Idealistai mes, ble. Bet aš vis dar tikiuos, jog po metų pasaulis nuveš mane į Ispaniją, kur valgydama vynuoges bendrausiu su karštakraujais ir mėgausiuos jų malonėmis. Pasaulis galėtų duoti ir draugą, kuris prilaikytų mano protą. O kol kas dar Dovydas kiek gali, tiek moralizuoja pats būdamas be moralės - man visada patiko šis jo bruožas.

Susapnavau, kad mirė mylimasis bosistas ir leidau sau išsiverkti: iš pradžių verkiau dėl laikinumo išgąsčio, dėl muzikinės netekties, vėliau - dėl savęs. Juk visada už save verkiam nuoširdžiausiai. Bet ašaros vilgė skruostus tarsi peiliai, todėl nustojau apsimetinėti nelaimingiausia pasaulyje ir prisiminiau Peru meilės nešėją - jo nejaudina pesimizmas. Pavokim ypatybes? Lengva, kai esi krasavica, nors jis mane užtikrino, jog realybėj aš nekęsčiau Jovovich. Tačiau, konkurencija nužudys. Visus, išskyrus išprotėjusius,

2012 m. rugpjūčio 18 d., šeštadienis

po darbo liekame mieste valgyti sutrupintų sausainių ir prašyti popierėlių suktinukėms

neužmigsiu, jei nepasidžiaugsiu, jog S. nepasmerkė manęs už mano peruvian'išką patirtį. maniau laikysiu savyje iki mirties, bet kiekvienas vyno butelis praveria mūsų protus ir mes tiesiog išrėžiame viską, ko net nesitikėjome kada garsiai išsisakant. ji man ramiausiai atsakė, kad jaunystė dėl to ir yra kvaila - kad mes ją išnaudotume nemąstydami, vėliau bus dėl ko nusišypsoti. po mini festivalio, kuris tebuvo viena didėlė nesutarta žmonių masė vienoj vietoj, mes iškeliavom į gėjų fiestą, kur rasimės ir rytoj. šokom pagal rihaną bei kitus man nepažįstamus garsus ir gėdinomės, kad nemokame judėti kaip tie little sparklings. palikusios raibuojančią minią su šešiaspalvėm vėliavėlėm traukiny sutikom sportininkus ir boružėlę. 
drįsiu pasakyti, šiandien mes fainos. gaila, kad jau teks miegoti.

2012 m. rugpjūčio 16 d., ketvirtadienis

isn't everyone using someone?



kai labiausiai skurstu, neriu dar giliau į tamsą ir užsikloju sąmanomis. nenoriai išvengiu idėjų, jausmų, tikrovės suvokimo, 'geležinių popierių'.  bet pozityvas kybo kaip ir kabėjęs.
pamečiau telefoną, nusijuokiau, parašiau sau piktą laišką ir nupiešiau jam pavadinimą 'i hate how irony loves me'. o papasakojus tai savo vienkartiniam Peru draugui buvau apvogta ir sakinys tapo nebe mano, nes jis jį kada nors sudainuos ir gal net man dedikuos, kas vargiai tikėtina iš pamaivų žvaigždžių. tačiau, pasak jo, jis nebus rockstar ir aktorium nebus, nors pirmasis debiutas ir nuplėšė rūbus nuo kojų - jis bus misionierius ir skleis meilę visur ir visiems, kas tik pasitaikys jo kelyje. ar mes tapom palaimintos ir pamylėtos, pasakyti negaliu, bet "it's a worderful world' sukėlė keistą jausmą ir buvimo jame suvokimą. buvimo pasaulyje. 
Peru draugas ir antrą naktį miegoti neleido  ir prisipažinėjo ir prisipažino, kad nemėgsta pink floyd'ų, bet vertina mano skonį ir mano vyrus-idealus. jei jis nebūtų buvęs saldainėlis krasavica, būtų tikęs sąrašan, nes mano skolintasi filosofija pritarė jo; tačiau dainuodamas jis neužsimerkia..

tikėjausi parašyti daug ir gražiai, bet nekažkas gaunasi, tad einu toliau atradinėti: gal susipažinsiu su dar vienu nauju kaulu savo sandaroj. Lucky - radiohead.

2012 m. rugpjūčio 8 d., trečiadienis

ain't it strange

 
aš esu stirna vaikštanti tik kilimais ir šokliuojanti tik per baltas drobes ir niekingus hūverius it inoringas asmenybes, kurios tyčia mano laiką vagia. be šešėlių ir ypač be veido nustebinu savaisiais "hej hej" ir išsigąstu, jog tai gali įsigerti per odą ir kartu su krauju pulsuoti ištisai per visą venomis išvagotą kūną. tyliu. mes nesame ką darome ar mes kaip tik esame tai ką darome ar tai ką darome neturi nieko bendra su tuo kas iš tiesų esame. arba mes nei darome, nei esame.

2012 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

are you not loyal to your pride?


Visos fakin mintys vien apie dizainą! Aš jau nebekenčiu fotošopo ir atsipalaidavimui va šitaip žaidžiu, išsirinkusi dainą. 

S. pateko į išsvajotą universitetą, džiaugiuosi už ją  ir šiek tiek pavydžiu - juk ir pati ten visai norėjau. Tikiuosi jis nesusiurbs jos visos, paliks ir man dalelę kuklią. O jei ne, tai draugijos ieškosiu traukinių stotyse, kaip dažni sapnai mane skatina:
- Hi, do you smoke?
- Yeah..
- Do you want a cigarette?
- Ok.
-[...]

2012 m. rugpjūčio 1 d., trečiadienis

nemiegančiomis naktimis mano muzika - klaviatūra


..inside.
 
na štai. meteliai jau prabėgo kaip aš dk. numesti keli kilogramai ir mesta mėsa, susiformuota neutrali būsena, suekspresintas charakteris, prarasti jausmingumai ties viena tema, kuri mane it šaukštų monstras talžė ir iš lėto žudė. gyvenu šia diena. bet per tuos metus susiradom little J. bei jam tarpininkaujant smaginomės kitur, mačiau svajonių pepperius ir grįžau į bliuzus, tranzavau namo, nes taupyti reikia, o mes visi žinom, kad tai tik mano susirastas šiaudas. pradėjau mokytis digitalinio dizaino ir šiuo metu, kai turiu susikurti portfolio, mirštu. tapau teta. grojau gitara ir parašiau šešias dainas į niekur, atradau naujos muzikos ir išsilaisvinau; sulaukiau frusciantės EP. peržiūrėjau tūkstantį filmų, bet neišsirašiau citatų, todėl teks pakartoti pusę. daugiau šypsausi nepažįstamiems ir nustojau nebekęsti savo gyvenimo. jis toks, o ne kitoks. mano, o ne sliviaus ar kito "superduperextramegasiautulingo tipo" žmogaus.
kažkas pozityvo užvežė. negi subrendau? 
aj, ryt mąstysiu kitaip.