Kažkaip keistai virtuliojasi pasaulis ant mano platformos – turėčiau būti pagrindinis veikėjas, tai kodėl vis jaučiuosi nuošalyje, lyg išstumta iš rato, į kurį bergždžiai noriu patekti? Kaip pasiklydęs vienišas vilkas ieškau sau genties, kurion galėčiau įsilieti, ir toliausiai, kur nueinu – jūra (ar bet koks kitas Vanduo), kur bristi nesaugu ir nesinori. Taip ir lieku savo vienišam krante. Retkarčiais įsikandus kito vienišo vilko šešėlio. Dukart nulis vis tiek nulis. Nulis, prisidedantis prie bendros nulių populiacijos. Per stiprūs žodžiai, atsiprašau.
Ką pastebėjau apie tris valandas šaltyje belaukdama atšaukto traukinio: aš visada pradžiose. Ironiškas cha cha Tai, kuri geriausia istorijų dalimi laiko pabaigas. Visas gyvenimas tėra pradžia – turbūt ir mirsiu pradžioje. Iš dalies tai būtų puiku – vaidenčiausi žmonėms, kuriuos labiausiai myliu, ir šnipinėčiau kitus, gal net retkarčiais apsimesčiau kelrode žvaigžde. Bet tai skamba kaip sprendimas, likimas būtinai sugalvos ką kita.
Sėdėdama Nepale vietoj mielosios Europos, laukiu to vienintelio vakaro, kada galėsiu iš(si)lieti pervargusius akių obuolius lyg iš Dali paveikslo ir palikti tuščiavidures sudžiūvusias akiduobes, o į ten įkišti sukurtus websaitus; ir pasiskandinti kartu su vyno buteliais.
Bet žinoma, viskas, ką padarysiu – įsijungsiu n-tąją Family Guy seriją ir išgersiu n-tąjį puodelį žolių.
