Que Bonita Es La Vida

 
Rubin Steiner

sėdžiu naujame, įsimylėtame savo kambaryje, kopenhagos širdyje. štai sėdžiu čia ant palangės ketvirtadienio naktį ir rūkau. rūkydama apmąstau kitų gyvenimus. kokie gražūs jų tekstai, jų blogai. o savojo taip ir nerašau. nors, regis, to žmogaus, kuris darė paskutį įrašą čia, aš jau nebepažįstu. 

džiaugiausi trumpute euforija, kai žmonės buvo mano ir pas mane, kai širdis pulsavo ir miego nereikėjo, maisto juo labiau. tenorėjau gyventi oru, miestu, dviračiu, nutrintais asfaltais, bebalsiais žodžiais ir neskaičiuojamų cigarečių kvapu. prie savo ežero, kur seni/jauni/belyčiai renkasi į pasimatymus dieną iš dienos.
euforijos, kaip joms ir dera, išblėsta greitai. todėl bėgioti prie to paties ežero kasdieną daros vis sunkiau ir sunkiau: matyti tuos pačius veidus, tebesirenkančius į antrus, trečius pasimatymus, tebegeriančius n-tuosius vyno butelius, išdrąsėjusius susiglausti...

mėnesio pradžioje degiau liepsna, kurį buvo užvaldžiusi - ieškojo iššūkių, nuotykių, meilės, alkoholio, jūros sūrumo, naktinio atokvėpio ir būčinių eilės, besidriekiančios ties pilvu nakties žibintų apšviestoj gatvėj, kur nei šunys lojo, nei muzika grojo.. tik tyla. ir gyvenimas.

//
prisidegam priešpaskutinę cigaretę. prisimenam šiandienos pokalbį apie skyrybas ir nemalonius meilės potyrius ir kaip reikia pradėti naujus gyvenimus. bei kaip sunku būti neatrastam, o online dating - ne išeitis.
prisimenam amerikietį, kuris vakar buvo nuostabiai draugiškas ir davė man savo vizitinę, kad nepamirščiau paklausyti jo albumo. juk mes abu mylim red hotus, vadinasi mes draugai. 
gavau gėlytę.
iš naujo pamilau ispanus.
bėgioti nuostabu. sulaukiau neįprastų mirksnių iš neįprasto bėgiko, bet bėgant trečią ratą, jo jau nebesutikau. bet žinau, kad jis kaimynas.

čia yra žiauriai kvailas įrašas, apimtas keistai vienišos būsenos.

liko dar dešimt vasaros dienų.