Nebuvau apsiseilėjiškai ištikima Diuma kaip kad įsimylėję jo herojai - širdingai neramų vakarą atidaviau 90's (o gal vis dėl to buvau ištikima?). Vienaip ar kitaip, optimistitė'auti gan apsimoka, kad ir retkarčiais. 

Jei kas tą vakarą būtų išmatavęs mano nenutrūkstamų žodžių srautą, metrų būtų užtekę keturioms mumijoms suvynioti ir gal dar kelioms šventoms katėms. Ir kodėl man reikia tiek kalbėti, dalintis savo svarbiomis, kitiems bereikšmėmis mintimis ir paskui sulaukti jau pabodusio "you think too much". Ech.

Dreduotasis bokštas pasisiūlė aprodyti pasenusį saldainių fabriką, kai pasitaikys proga. Nors man labiau rūpi rudos pusdredžio akys ir aš noriu į Cristianią, laiko atrasti nepajėgsiu, kadangi nieko neveikimas atima tiek laiko, jog nebelieka nė minutės atsipūsti, bet mano užmojai siekia Trier'o šešėlį jo darbovietėje, kur aš šnipinėsiu jau kitą savaitę.