Paleidau vadžias ir leidau pokalbio temai plėtotis savavališkai, o ji sau ėmė ir nukrypo, ir kur gi bėgs daugiau, jei ne pas meilę? Pasakoja ji, kaip smagu įsimylėti, jaudintis ir nerimauti. Pasakoja ta, kuri jau seniai to nebejaučia, nes gyvena su vaikinu jau porą metų; bet sumąstė įkvėpti prabildama apie pačią pradžią, kurios pasiilgo (?). Ar stebint pavyzdį ir sužinant, kad visas žavesys netrunka išnykti, aš turiu užsinorėti, imti ir įsimylėti? Sako ji: search, be aware. Bet už viską labiau ji pavydi mano laisvės ir galimybių, kuriomis ji bemaž pasinaudotų.
Jeigu skaitysiu knygą, nereikės gyventi iš tikrųjų? Lekiu kuo toliau nuo mūsų purvinų, prasmės besitikinčių netikrų amžių - į Diuma mylintį glėbį.
Nors už viską labiausiai šiandien norėčiau lekti į 90's. (gal dar pasitaikys kitų progų. gi aš "optimistė")
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą