Warning! Įrašas skirtas asmeniškai man perskaityti po kokių kelių mėnesių, kai panorėsiu prisiminti, ką veikiau. Nelabai įdomu.
Bėgu su mintim, kad traukinys nuvažiuos man tiesiai prieš nosį, palikdamas raudoti lietuje. Tačiau tebebėgant aš nestabdydama sustabdžiau automobilį: įlipus apsidairiau (nuorūkos ir pelenai perpildytam polietileno maišely, purvini batai keleivio pusėje, dulkės atsikraustė čionai dar prieš dešimtmetį..) ir nuoširdžiai padėkojau savo gelbėtojai. Nei man, nei S neteko laukti vienai kitos, bet kivirčo daržovių sektoriuje neišvengėm. Ak, tas momentas, kai nori tiesiog pradingti (bet tuo pačiu ir nusijuokti, nes ginčai tokie kvaili). Ir visa tai tik todėl, jog galiu pajusti avokadą burnoje jo nevalgant. O aš tiesiog praleidau visą gyvenimą mokindamasi ir praktikuodama vaizduotės realiatyvumą.
Kitą rytą pabudau ir su Viktoja aptarusi, ar Vincent Gallo labiau gražus, ar keistas, ir kodėl Bruce Willis toks vyriškas, atsisėdau ant laiptų ir žiūrėjau, kol ji (ir jis) susikraus lagaminą, įsės į mašiną ir išvažiuos mamos ilgesio link. Tik pajutus namų tuštumą su S. pasijutom it Home Alone ir ėmėm kurt planus, ką vaikiško galėsim veikti!
Neišvysčius socialinės medžioklės bare ir vos jos išvengusios nykioj gatvelėj besilengvinančios savo gyvenimus, sumedžiojom autobusą vidury nakties - vidury miško, kur jis neturėjo mūsų - amžinų keistuolių - pasigailėt. Įsitikinau darsyk: ekspresija ir šypsena yra juodoji magija.
Later that night, spalvotai ir minkštai lyg bohemės gulėjom ant grindų ir pasikvietusios draugų eurotrip'ų į savo mažą ir jaukų žiburėlį nė neketinom miegoti.
Sapnavau Max'ą ir Jude man bei S. atsakingai atnešančius po puodelį arbatos per sausakimšą kiemą juodaodžių pabėgėlių. Visi jie neturėjo priešistorės, todėl aš juos išvijau lauk ir palikau tik vaikus, kurie turėjo man kažką papasakoti.O kalbėjo jie apie vilties miražą ir sakėsi esą netikintieji, nes tikėjimas - iliuzija.
What makes you feel like crazy? Žinau aš atsakymą: ankstyvas ir netramdomas lietaus šokis pagal tai ir tai Šokom ant sofų, grindų, per lietų kieme, nusigrųdom į palėpę.. - koks skirtumas, kad dar šviesu, kai meilė yra ritmas. Freedom is freedom. Say Anything meilės jausmo nesumažino (net įkvėpė), ir kas gi tokio nenorėtų..
Todėl kitą rytą išsičiusčius į koledžą (nes galbūt ten vėl sutiksiu Žavujį) ir suvokus, jog be reikalo atkeliavau, tapau Say Anything for S. ir pasižadinau su Baywatch dainele. Ištranzavom prie skardžių akimirksniu ir pasijutom tokiais menkais pasaulio trupiniais (kam rūpėtų, jei paslysčiau? Gamta ir liktų tokia pat didinga ir tyli kaip buvo). Grįžusios mes išmiegojom visas 12 valandų, paveiktos tos magiškos galybės, meditacijos ir jausmų, kad net pižamoms susirasti laiko neliko.
Dabar pagaliau suvokiu miegančiosios gražuolės pasakaitę, tačiau man tai buvo palaima - išmiegoti už visus metus! Jei tik laikas neitų į priekį..
Vakar snigo. Šiandien - ne. Grįžau iš mokyklos su mintimis filmui ir dabar einu būti gražuole (kur sapnai nėra sapnai: gyveni sau laimingas ir nejautrus iki pirmo realios tikrovės sukrabždėjimo).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą