Kodėl užgesus šviesoms ir sumigus žmonėms aš panoru groti ir rėkti kaip Milla Jovovich dainoje apie šunis? Iš kur ta ekspresinė energija, jeigu nemiegu nei naktimis, nei dienomis, nei įsivaizduodama? Mane mėgdavo vadinti pelėda, nes kaip mėlynas kūdikis aš visai nesupratau, kas yra miegas. Vėliau kieme viskas kažkaip persikreipė į naktinę plaštakę, nes kasnakt pasilikdavau ilgiems begaliniams pašnekėsiams apie knygas ir filmus ir pasaulį atbulai. Tuomet nė nesupratau, kuo buvau vadinama taip pat to nesupratusių kiemiokų. Ne toks ir baisus dabar atrodytų tas gyvenimas, - kalba sustingęs mano laikas.
Ką daryt, kai nori gyventi pagal "visada į priekį - niekada atgal!", bet esi įstrigęs savo ankštam laiko intervalėly ir lyg švytuoklė mosikuoji pirmyn atgal dieną iš dienos.. retoriniais klausimais vargstu aš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą