Atėjau į laiką, kai šventės nebe šventės. Dirba žmonės per šventes taip pat juodai kaip ir visus metus ir įpranta nebesureikšminti. Atėjau į laiką, kai svajonės keičiasi į liūdesį, pasakos apie princus - į vyno butelius..
Prisižiūrėjau šiandien per daug Paryžiaus. Todėl, be abejonės, mano vienišumas tapo dar vienišesnis. Juolab, kad ir vyną pamiršau - liūdesys toks šlykščiai sausas.
Kiek tų gumulų gerklėj telpa? Kai žinai, kas tave skandina, kaip to atsikratyti ir išbristi krantan naujai pradžiai? Na, Dumblodore, ką atsakytum? Jei turėčiau laiko mašiną - žaisčiau praeitimi su savim ir kitais. O dabar teturiu dvi naujas Kerouac'o knygas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą