Mano meilės bohemai neriasi iš kailio dėl vyno ir visų rūšių rūkalų - kaip aš jiems pavydžiu, nes jiems niekas nerūpi, išskyrus karts nuo karto papildyti cigarečių atsargas. Lyg Kerouac'o romane sėdėjau įsiglėbusi vyno kaklelį ir klausiausi niūrios, neišpildytos jaunos poezijos skaitovų konkurso intonacija (su būtinais pritylėjimais pabaigoje), bet apmąstymams tiko viskas, kas nebuvo tuščia. Ir nebuvo hipokratiška - dievaži, tai patys bjauriausi žmonės pasaulyje!
Sunku čia ką nors parašyti - galva išmedituota megėjiškomis pastangomis. Kiek sekundžių trunka nirvana? Skrendant virš pukinių debesų nieko kito netrokšti, kaip kristi žemyn - į tuos kamuolius, spiruoklingai atsitrenkti dangiškų drebučių patale ir ten pasilikti amžinai kartu su saule. Na tai kiek sekundžių trunka nirvana? Gal pavyktų nesuspėti suvokti, kad ji pasitraukė, dar prieš šiurkštų ir negailestingą plojimąsi žemėn? Taikiai ir dangiškai atsisveikinti. (Čia tas pats kaip pasikarti, tik gražesne idėja.)
Daug grožio šiam pasauly yra, išpuoselėto ir nelabai, ir viskas netolygu. Neklausiu kam, tiesiog "Draugiškas eikit velniop" visiems žmonėms, kuriais norėčiau būt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą