2011-10-24

00:05

Labas, dienorašti. --

Sėdžiu ir suprantu, kad pasiilgau kalbėti: atiduoti savo bereikšmes mintis atsitiktiniam pažįstamui, kuriam galbūt ir nereikėtų nieko pasakoti, bet jis tarsi tavo išplėštas popieriaus lapas mintims užrašyti, kurį netrukus vėjas pasiglemž ir nuneš, o tu liksi ir toliau dairysies į paskendusius bežvilgsnius psichus ir pati jausies bežvilgsnė bei mąstysi ar kartais nepradėt vakarų su vyno taure vienoj rankoj ir cigarete kitoj.

Ir atverstu Dostojevskio Idiotu..

Kai laukiau Pepperių koncerto, nekantravau kelionės, bijojau danų ir kelių, bet viskas praėjo tobulai. Pagaliau sutikau vairuotoją, kurio mintys ir asmeninė politika taip sutapo su mano, norėjau, kad kelionė nesibaigtų. Juolab, kad ir aš jam patikau. Baigėsi tuo, kad jis mums davė pinigų – daniškų siuvenyrų, matyt nieko kito neturėjo. Aukščiausioji materija, kosminė jėga, ar kas ten beegzistuotum - globok jį. Mes kalbėjom apie laisvę, komerciją, religiją, valkatas, materialumą, jo dukrą, bandėm išsiaiškinti laimės sąvoką.. Todėl aš ir myliu kelią – jame atrandu žmones bei save.

Na o koncertas buvo geresnis, nei tikėjausi. Jie grojo mano mylimiausias dainas – vieną net pirmą kartą. Aš taip myliu šitą grupę, ji tiek natūralumo, paprastumo, energijos, džiaugsmo, juoko bei meilės suteikia. Net nėra point‘o aprašinėti detaliai – kaip gali tobulai apibūdinti tobulybę? Josh‘o gitara sugedo prieš pat solo – ir tai buvo tobula!

Po koncerto visa tobulybė lyg sugriuvo. Pirmiausia reikėjo įsibrauti į autobusą – jaučiausi lyg indė išsiruošusi į prekybos centrą – kovok už būvį. Na o tada nebuvo kaip grįžti pas mus apgyvendinusią Shushan, todėl pėdinome 8 km jos namų link. Rytą nupėdinome dar daugiau, nes mieste praleidom 4h bebandydamos išsinešdinti iš jo. Tranzavom 4 vietose, kol galiausiai penktoje paėmė ir pavežė gal 30 km. Toliau vėl kulniuok. Namo tą naktį galėjom ir nebegrįžti, nes buvom kažkur laukuvoj ir jau temo, o priešaky dar dvi salos.. Bet mus vis tiek kažkokios jėgos globoja ir atsiunčia gelbėtoją senuką, kuris mus turėjo pavežti gal 6 km, bet nuvežė 25 iki nepaprastai gražaus miesto Vejle traukinių stoties, kur galėjom arba likti miegoti, arba parkeliaut namo sekančiu traukiniu, kaip ir padarėm. Nuotykių ir taip pakako, kurių, žinoma, aš čia nebesusakysiu.

Grįžtant prie dabarties: aš vėl tame suknistame sąstingy. Kelionės džiaugsmo pakako tik kelioms dienoms, kol staiga jis išgaravo ir aš vėl panirau, kur tūnojau du mėnesius. Nebeturiu ko laukti. Kalėdų? Tos materialiausios šventės pasauly, kuomet visi perka niekam nereikalingus brangius šūdniekius ir tikisi neišpasakyto dėkingumo? Ar naujų metų, kai žmonės paleidžia į orą milijonus įvairiomis valiutomis bei duoda sau pažadus, kuriuos vėliau užmiršta?

Aš myliu Kalėdas. Bet negaliu nustoti viską matyti materialiai. Turbūt nuo to pabėgt ir nebepavyks – gi pildau paraišką į korupciją mokinsiančią studijų programą.

Sakė Sima, vakar verkiau. Matyt didelis alkoholio kiekis paleido tuos krioklius. O aš nieko nepamenu. Bet kalbėjom apie savo situaciją. No friends, no social life, no happines, no trips, no ideas, no beliefs. Tik darbas ir kambarys. Ir kokia katastrofa, jei dingsta internetas!

Ne šitokio rožinio gyvenimo tikėjaus prieš išvykstant. O kas būtų buvę, jeigu būčiau pasilikus ir studijuočiau Vilniuje? Eičiau į Brovėjų, Fluxus Ministeriją, klausyčiaus Koks‘ų, turėčiau daug draugų, suprasčiau, ką žmonės kalba ir būčiau laiminga.. (bet vis tiek atrasčiau problemų tai laimei nuslopinti.)

      Kaip negerai, kai nėra ko kaltinti. Tik save.

                                                               Tik save..

Coldplay – Swallow in the sea.mp3