Nulipu laiptais į apačią, apčiuopiu jungiklį, įsijungiu šviesą.. Užlipu laiptais į viršų ir šiltai įsitaisau savo lovoje. Begurkšnodama pieną tamsumoje, pasijutau kažkaip amerikietiškai. Akyse švistelėjo matytų filmų epizodai. O tai priminė Charlį iš Kalifornijos. Iš ten pat, kur augo ir tebesensta mano pepperiai (kuriuos išvysiu jau penktadienį!)
"Let the hunting begin" vakaras prasidėjo "Gimlėj" keistu filmu apie stereotipus, taip tinkančiu mums, lietuvėms, kažkur Danijoje, kur mūsų šalelė nekažikaip pasižymėjo - jeigu jau autobusuose skelbimai ragina saugotis lietuvių moterų.. (O mudvi dar nenusprendėm, iš kur esam, bet jau tikrai žinom, iš kur nesam.). Anyway, kažkaip kalba nesusirišo nė su vienu "grobiu" net rūkomajame, todėl draugų nesusiradusiuos ir ieškodamos to priežasčių nupėdinome atgal į traukinių stotį, kur nekreipdamos dėmesio į kažkokį daną ėmėm kramsnoti savo sumuštinius belaukdamos traukinio. Ironiška, kad nustojusios dairytis draugų, buvom susirastos pačios: tas "kažkoks danas" telefonan įsivedė mūsų numerius. Ir joks jis ne danas, jis kalifornietis! Ir kaip tobulai kalba..
...
Na o dabar lyg scenos jaudulį jaučiu ir labiausiai nerimstu dėl ateinančio savaitgalinio trip'o, kur pamatysiu red red red hotus. Pirmąkart tranzuoti Danijoj - iššūkis. Bijau visko ir tuo pačiu nieko. Gyvenimas vertas GYVENIMO. Ir aš noriu gyventi.
Juk mes norim gyventi?
Galbūt pagaliau pamažu ima atitirpinėti laikas..? Regis, jaučiu.
Geros nakties, įsivaizduojami draugai!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą