Apsirūkę žmonės tampa draugiškesni. Juokiasi. O man nieko. Stoviu sustingusi laike ir dairausi į neryškias žvaigždes aukštumos platybėse ir toliau lieju savo mėtinius nematomus dūmų kamuolius. Ir ką Neilas Armstrongas jautė, kai keliavo pas jas? Ar jis svajojo?
Aš nesuprantu, kaip save suprasti. Milžiniški šunys laksto nepikti ir laisvi, žmonės šypsosi ir rūko, pjausto kakavinio "plastelino" gabalėlius ir "dalinasi" su kitais, o šie vaikšto su suplyšusiais spalvotais megztiniais ir palaidais dredais. Spalvoti juodaodžiai kuria antgamtiškus ritmus ir lygiai taip pat šoka, o aš stoviu transcendentišai nykstanti ir nebesuvokiu, ką matau. Bet tai laisvė, bohema ir jokių rūpesčių - tiesiog chill out. Tiesiog Christiania.
Bet.
Taip pat matau tiek pat bohemišką purviną senį, su žydrais apatiniais ant nudevėtų džinsų bei įskilusiu buteliu rankoj. Jis atvira, be dantų burna garsiai juokiasi ir šaukia kažką, geria ir rūko, sėdėdamas šalia kitų tokių pačių draugų. Lygiai taip pat, kaip ir tie mieli jaunuoliai su savo spalvotais megztiniais ir nešukuotais plaukais. Lygiai taip pat.
Taip pat matau tiek pat bohemišką purviną senį, su žydrais apatiniais ant nudevėtų džinsų bei įskilusiu buteliu rankoj. Jis atvira, be dantų burna garsiai juokiasi ir šaukia kažką, geria ir rūko, sėdėdamas šalia kitų tokių pačių draugų. Lygiai taip pat, kaip ir tie mieli jaunuoliai su savo spalvotais megztiniais ir nešukuotais plaukais. Lygiai taip pat.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą