nežinau, kiek džiaugtis, kiek ne. vatafak mes darom su laiku? bet aš jau nebe mamos vaikas ir namo negrįšiu. tiesiog negalima. keliaujam tik į priekį ir niekad atgal*. kur keliausiu nežinau. gal keliausim drauge, gal nekeliausim iš viso. kas čia žino. dabar žinau tik tiek, kad ateinančiusdvidešimtketurismėnesius mokysiuos tarp vaikų, chainų, indų ir perimsiu jų juokingus akcentus. darbo neturėsiu, tad galėsiu elgetauti gatvėse kaip tie žavūs londoniečiai. ir turėsiu šunį - būtinai turėsiu šunį! visi gatviniai turi nors po vieną. reikės išmokti švilpauti melodijas ir danišką sakinį: Du kan uddele mig?

*pastaruosius mėnesius aš tabaluoju kažkur tarp atgal ir nebūties, tai apie ką aš išvis čia šneku?

nekantriai ir neryžtingai laukiu kitos savaitės, kai atsisveikinsiu su Muzika ir imsiu klausytis shite bei mesiu rūkyti - kaži kaip visa tai paveiks mano psichiką. tikiuosi, nematomi draugai, neprapulti ir sugrįžti į protą po tų 7 dienų.

kodėl tai darau? iš nuobodumo.

rimtai: čia http://www.youtube.com/watch?v=zqYK-bThz9Q yra tobulai tobulas šedevras, kuris sprogdina mano galvą teigima prasme!! (na neveltui ir "sukūrė" pepper'ius tatai)