em.pi.riz.mas.em.pi.riz.mas.em.pi.riz.mas.

17:30

Sėdžiu dabar lauke. Mėgaujuos tobulai jaukia diena ir tyliai rūkydama išsvajotą mėtinę cigaretę ir žiūrėdama į ryžą užklydusį katiną laukiu vakarinio zefyrų kepimo.

Po dviejų mėnesių pralaukimo pagaliau pradėjom žmoniškai socialintis: žiūrėjome „Plastic Planet“ šiuolaikinio meno muziejuje. Na ir kiek plastiko turi namuose Tu?

Tatai privertė mane susimąstyti apie nereikalingą materiją. Aš noriu daiktų, kurių man nė nereikia, nes jie gražūs ir aš su jais atseit būsiu „fainesnė“. Ką? Nejaugi iš tikro taip ir manau? Ar man reikia tų neva gražių, nereikalingų nesąmonių, kad susikurčiau įvaizdį, į kurį žiūriu kituose „žmonėse“ ir mąstau, kad jie dirbtini.

Aš juk žinau, kas esu.. Ar nežinau?

23:10

Ir kaip gi gali žinoti, kas esi, kai žmonės grįžinėja iš metus trunkančių kelionių Indijoje ir tik tuomet sakosi pagaliau suvokę ir atradę savo egzistencinę spiritinę gyvenimo prasmę.. Vienaip ar kitaip čia yra savęs apgaudinėjimas.

Kai žiūri į žvaigždes ir manai, kad viskas bus gerai ir kad viskas savaime išsispręs ir kad tasai nepažįstamasis pats tave pakalbins, tu iš tiesų nė velnio netiki niekuo tik cinizmu. Bet vistiek kalbi su savimi ir bandai įtikinti save, kad gyvenimas vis dėl to turi plika akim nematomų spalvų, kurias tu dažnai sapnuoji naktimis ir dėl to pramiegi jau trečiąkart ne šiaip sau skambantį „Help“, raginantį naujai dienai; sapnuose gali būti viskuo. Viskuo, suprask, VISKUO.

Viskuo, vadinasi, nieku taip pat.

Apie ką aš čia?

          O apie ką pasaulis..?

"Everything is eternal
Nothingness does not exist
No thing has ever become nothing
Nothing has ever become something
Whatever is in someone has been and will always be" 

(John Frusciante)

Pradedu nebesuprasti raidžių. Labos, Mart.