Visiems, kam netingiu, pasakoju, kaip traukinių stotyje pasigavau benamį, kad jam paaukočiau, prieš tai pamelavus, kad neturių smulkių, nes naudojuos tik kortele. Metė jis man smerktiną žvilgsnį "pažįstu tokius kaip tu" ir nuėjo prie kitų. Kodėl tas nedidulas hipsteris - benamis? Kiek ilgai? Kodėl? Jau buvo gerokai nutolęs, kol suvokiau, kad man labiau norisi su juo pasišnekėt, negu likti su savo monetomis. Mira teigė, niekada negalėtų paliesti jokio benamio, bet apie mano patapšnojimus jam per petį ir trumputį pokalbį klausėsi stiklinėmis akimis, stebėdamasi kaip vyrukas 4 metus išgyveno vien iš aukų.
Tą dieną buvau neblogai nusiteikus ir optimistiškai lyg kokia naivi mergiotė išdrožiau jam : "And you're still alive, which is great." O jis tik pažiūrėjo į mane - "Is this living?", ir nueidamas tyliai pridūrė: "I just exist.."

Vegetarės gyvenimas ėmė apsunkėti, kai suvokiau, kad pati savanoriškai įsiliejau į 'Socialinių Virtuvių' sąrašus. Pietų valgymas su kolegomis, kemšančiais kepsnius: "Negaliu klausytis, kažkoks išsipisinėjimas, lygiai tas pats kaip ir gėjai." Ką? Sekantį vakarą teko iškęsti "Earthlings", bet iš jo pasisėmiau nuostabių argumentų gailėsitės, kas užklausit. So d'ya like Zoos?

Vienas čiuvas kvietėsi susitkt, bet aš išvykau atostogaut, tada jis, o dabar jau nei vienam neberūpi kas ką žadėjo. Tačiau jis įstrigo man, paminėjęs apie sapnų dienoraštį, kurį buvo pradėjęs rašyti. Įdomu, ar man derėtų užrašinėti savo sapnus, kuriuose, kai mane prievartauja autobuse, važiuojančiame į purviniausią pasaulio vakarėlį, ir aš šaukiuosi pagalbos, S. ir S. tik sėdi kampe ir 'veizėja' kas čia bus, bet nepuola gelbėti; ar kai aš laukiu autobuso, tuzinas jų susipuola aikštelėj vienas per kitą apsiversdami ir taip kelis kartus lyg su repeat režimu, kol paskutiniajame jau ir aš sėdžiu autobuse ir verčiuosi kartu su visais autobusais, niurzgėdama "nu ble.."?; arba, kai kartu su draugais laukiu traukinio savo kieme, bet jis vėluoja, todėl aš visus pasikviečiu į butą, paprastai keturių kambarių, kur gyvena viena mama.. Bet įžengus pamatau nežmoniškai erdvią patalpą su n kambarių: viename iš jų sėdi kostiumuoti buhalteriai arkliai, sekančiame - apsirūkę per-jauni-hipiūkščiai, iš kito išlenda Oksana Pikul su savo šaika (visos automatiškai šnekėdamos ir nesiklausydamos viena kitos) ir t.t.. 

Gal daryti išvada, kad metas nustoti naudotis viešuoju transportu, kuris akivaizdžiai žaloja mane pasąmonėje? Hm..

The White Stripes-Dead Leaves And The Dirty Ground

Šamanas turi ateiti.

Jei atėjęs šamanas ar kitoks ypatingasis wizardas pasisiūlytų pasikeisti pasirinktą mano būdo savybę į kitą, atiduočiau prieraišumą prie žmonių bei aplinkos ir pasiimčiau egoizmą.

!!!

Ben Howard - Oats in the water

so i've returned

gyvenu projekte "susipažink su what's happen inside of you" ir ilgosios atostogos tariamuose namuose - aš nuoširdžiai jau be vietos gyvenime - privertė suprasti elementarius dalykus. dabar žinau, ko turiu pasiekti iki kada, o draugų išfiltravimas beveik done. apmaudu pripažinti, kad vieni jų yra sumautai sudėtingi ir pražuvę, kad ir apie kokį kontekstą aš kalbėčiau. iš suvoktų dalykų išaiškėjo ir dar vienas niekada nevertintas - mano šeima mane myli bet kokiom sąlygom. myliu juos ir aš. kad ir kokia sudėtinga istorija dalintumėmės, jie vieninteliai. pagaliau ir aš didžiuosiuos per kartas keliaujančiu bijoux. myliu ir dar kelis kitus, net jei ir niekada jų nebepamatysiu. gyvenkit gražiai.

per kalėdas gavau užsiprašyto Garbanoto Bosisto. gavau ir kuprinę, tai ką, pribrendo metas tranzuoti?

prieš pat naujus apkvaišus nuo vermuto autobuse nepažįstamajį gėjų.ko.gero.dar.jam.pačiam.nežinančiam priverčiau per jo išmanųjį paleisti man in my light ir to buvo gana, geresnio naujų sutikimo man nė nebereikėjo, bet laukė loftas.. valanda eilėj prie įėjimo, pusvalandis prie wc, 15 minučių šokio pagal nemuziką ir bučiniai čia, bučiniai ten, su naujais visus. o ką toliau? nebepamenu, kiek kartu grūdausi prie baro ir kiek kartų išeidavau į tamsą, kurioje leido rūkyti, bet pakankamai, kad galėčiau pasakyti Per Daug. reikėjo pabėgt nuo šokančių draugų ir pasibūti - that's my thing what can i say.. 
kol tamsiąjame balsų ir dūmų kambaryje traukdama 'second in a row after too many' cigaretę komponavanau laišką mintyse, kurį už valandos ar dviejų išsiunčiau žmogui su slapyvardžiu, prie manęs prisvirduliavo klausimas: can i sit here? akimirką nebesupratau, kurioj šaly sėdėjau. jis buvo ispanas (naujųjų ženklas, ką turiu daryti toliau) gražiu balsu ir neišpasakytu atvirumu. ir tai tapo mano vakaro vinimi, kurią ištraukė įbėgęs P., klykiantis mano pavardę - mat loftas užsidaro ir kurvos namo. 
kokie skanūs tuniniai makaronai, kai tau jau px išaušus valandai, kurią paprastai kelies.

Foo Fighters - Everlong

nestabdant laiko a6 j5 stabdau

kaip visada, ateinu po vidurnakčio, nes tuomet ale jau turiu, ką parašyti, tipo išminties įgaunu; pradedu sapnuoti atmertomis akimis ir iliuzijų pasauly vis kas pakrypsta į miglotus pirštus, nukreipiančius mano žvilgsnį į šviesą, į ateitį, kurią jau pažįstu. tarp kitko, ateities planų daugėja su kiekvienu savaitgaliu, su kiekvienu puodeliu vyno (taurėj per ne lyg elegantiška ir telpa mažiau).

kalėdų dvasia atėjo klausantis adeles, net pati netikėjau savo pasirinkimais, bei su pirmosios gautomis dovanomis. bet jums, mano mylimiausieji, aš nieko nesugalvoju, todėl visi gausit po CD. ir suknelės šventėms neturiu, nes nemoku jų suprasti ir nemoku apsipirkinėti, na gi kuo aš gimiau? mišrūne. dvarniaška? paanalizuočiau gilyn, bet  vienintelė mano atėjimo čia priežastis: pavargau nuo projekto iš koledžo, kurio su kiekviena diena nesuprantu vis labiau. aš stebuklingai sugebu pasirinkti sau vietas, kur nepriklausau, ir tada bandau adaptuotis, kalbėdama neva skoningas nesąmones, bet jaučiuosi it.. aj nesvarbu. gerai, kad visur nešiojuos kišeninį humorą.

namo skrendu 12-12-12. jaunesnė būdama skelbdavausi, kad 12 tai mano skaičius, magiškasis. pažiūrėsim, ar užbaigsiu skrydį laimingai. jei ne, nebereikės galvoti, ką ne taip darau! :D

„Jeigu siekdamas tikslo pakeliui pradėsi stabčioti ir mėtyti akmenis į kiekvieną lojantį šunį, tai tikslo niekad nepasieksi.“

/ Fiodoras Dostojevskis / ---> jis buvo protingas, tiesa.

phowghpowght!

Pasaulis apvalus.  
O_O

Ką tik suvokiau, kaip tai iš tiesų keista. Planeta yra vientisa, o žmogus negalį tokiu būti, nes kylą per daug neaiškumų? Ir kodėl iluminati ženklas ne apskritimas? Būtų praktiškiau, jei jau žemė apvali, mūsų protai prie to nejučia prisirišę; ar ne lengviau būtų tuo manipuliuoti ir imti mus, silpnesniuosius, kontroliuoti?

- - -

Nebeabejoju, Nick Cave'as mane truputėlį per daug šiurpina..

nuogo kūno. turi būti

cha, kiek daug dalykų supratau šią savaitę, bet pasidalinsiu tik vienu, vakarykščiu: aš nesvarbi kitiems, kol nesvarbi sau. (čia iš tų sakinių, kurie užrašomi į specialias knygeles, kad padėtų tau 'pasveikti' ir išspręsti 'problemą'..). vis tebeturiu paaugliškų paranojų, jog šis gyvenimas neapsiverstų be manęs, tai ko dėl pasirenku bendradarbiauti? nuolatos, pabrėžiu - NUOLATOS šneku su savimi (ne šnekuosi) ir prisigalvoju tokių siužetų, kad net ir pati stebiuosi, iš kur pas mane tokia laki vaizduotė, net ir dvi scenarijaus idėjas pagimdžiau, ką jau kalbėti apie bendradarbyste su madonna.
regis, viską susidėlioju į reikiamus stalčius, belieka pasiekti atsispyrimo zoną ir iš jos išvykti. jau pasakojau s. savo kiliminį brėžinį apie komforto zoną ir tą ypatingą distanciją link tikslo, kuris nebūtinai ir bus tikrasis tikslas. juk kelionės esmė yra keliauti, o ne pasiekti tašką B. sakau, susitvarkiau tuos metaforinius stalčius, kai tikrajai spintai verkiant reikia dėmesio. paradoksu aš ir gyvenu.

dabar labiausiai laukiu kažkokio sprogimo, bet veikiau tikro, nei iliuzinio - tokio, kad visai mane sutriuškintų ir vėl priverstų pirkti vyną vakarams, nes, žinokit, seniai to nebedariau ir tikrai pasiilgau. na ir kas, kad dk neturi subrandinto būtent mano gomuriui ir kad aš save smerkiu dėl kiekvienos rudeninės kcal - gyventi vistiek reikia. taip,reikia. bent jau iki tos žadėtosios pabaigos. o kaip man smalsu!

the slauhgter

THE SLAUGHTER  (iš danų k. - pabaiga)
 ---

pradėjau skaityt idiotą, manau, sutarsim. jaučiuos pati kaip idiote, kai jau trečiadienį pavadinu savaitgaliu ir pradedu šnekėtis su promilėmis atsiduodančiais tipais. negana to, leidžiuosi jų įkalbama, bučiuojama ir pamirštu, kad c'mon juk pasižadėjau - no more stupid guys, only souls. o kokios sielos būna pas kolumbus, kanadiečius ir belgus? neišsiaiškinau iki galo, bet pastarasis būtų vertas montažo, ant jo riešo - begalybė.
 - it might sound weird, but i like life.

man darosi per sunku būti: vis tos pačios pokalbių pradžios, vis tas pats šypsnis vietoj atsakymo, kad ir skiriasi vis tie patys veidai, rūpesčiai, pabėgimo ilgesys.. nebenoriu nei gerti, nei rūkyti, kad atitrūkčiau, nei bendraut su svetimais, nei nemiegoti po 38 valandas. kokia prasmė viską tęsti, jei niekas nelaiko, jei noriu namo?
- you, danish, are arogants.
- why's that? remind me where are you from?
- litauen.
- that's why.  

ir na ir kas, jei noriu aš to valkatėlės pigiais, padriskusiais rūbais ir be-Iphon'io? jei tikiu, kad tokie yra nuoširdesni, nei ale apsiskaitę ir visas jutūbines tendencijas žiną hipsteriūkščiai. bet iš tikro aš nežinau ko noriu. koks užsisklendęs ir nenuovokus fizikas, ko gero, būtų teisingiausia.

"išeini su tamsa ir grįžti su tamsa" ir tai neturi jokios slut.

And all the roads we have to walk are winding And all the lights that lead us there are blinding

Nors sakau, kad nepriklausau šitam laikui ir erdvei - vis kažkur sklandau be tikslios vietos lokalizuotis ieškodama tinkamos mistinės biosferos galaktikoje, bet šiaip džiaugiuosi, kad gimiau dar early 90's. under the bridge, singles, nirvana, u2, pearl jam, no doubt, jeff buckley, tuometinis depp'as, richard linklater, gus van sant, trainspotting, seinfeld, daria, mtv, grafic desing, new media etc.. etc.. etc..

neketinu teigti, kad šie laikai liūdni ir pasmerkti susinaikinimui, juk žmonės vaikšto su išmaniaisiais wi-fi ir skaito knygas per ireader'ius - kaip patogu! socialiniai tinklapiai (kaip šis) mus izoliuodami atima to tikro gyvenimo jausmą ir pietums patiekia tarpinį variantą.  mama norėdama susitikti su draugais KARTAIS skambindavo jiems į namus, jei lauke lydavo ir nebūdavo jai ūpo šauktis draugo akmenuko-į-langą ritualu. menas! dabar kiekvienas jau menininkas, parsisiuntęs instagram'ą, photoshop'ą ar sound editor'ių, ta prasme - žaidžiame kopijavimo principais, nes negi atsiras naujų basquiat'ų, teatsiras tik sekantieji.. 
nes 90's buvo išsivystę, jie suteikė technologijos evoliucijai pagreitį. viskas jau sukurta, tabar tik perkurkim. todėl ir turim pilna plagiatų (original vs. new-same-thing)
silveris atsakytų: ne, dabar daug geriau: žmonės prausiasi, keičiasi rūbus, į gražesnius, nesuplyšusius (nebent būtų hipsteris); kiek daug naujo avangardo, galimybių.. - tik kitais įtikinamesniais žodžiais.

Soundgarden - Black Hole Sun

Prisiminiau kaip šypsojaus arba Perliukai

- ..aš tenoriu kokio seno, keisto filmo, po kurio nieko nebesupranti..
- žinok, ne visi gandžiai yra kaip frušis.
- ką?

--

- bet aš neturiu kostiumo..
- ai. aš būsiu žuvies gėrybe.
- žuvies?
- jūros!

-- 

- maybe i can also go for a little shopping before the meeting.
- sure. i will sleep like a pig.

--

- well... maybe you should drink every day more wine. that way you will be happy every time

and like all people. if you drink at school maybe you will discover great personalities in the nepalies guys to.

--

- ..žiūriu - visko pilna: šiukšlės, čipsai, popkornAS..
- vienas?

--

- i can celebrate birthdays with my shoes and stuff. i have one bra for like centuries. i wonder why?

-- 

My Chemical Romance - Mama

 

akivaizdžiai pavargau nuo anti socialumo, kuriame gyvenau pastarąjį šimtmetį. maniau, kad taip kur kas lengviau, juk vistiek niekas šioje empirizmijoje neskatina susireikšminimo. ypač nereikš, kai išeisiu - reik pirmiau patapt kobainu.. bet kai jau obzervacija menkėja (nes kobainai užsidaro ir nemato) ir mintys uždūsta bedeguonėse smegenyse, trenkiu sau per žandą ir nusiperku švarką, kad 'įpareigočiau' savaitgalį. 
apšilusios nuo vyno, perkaitusios nuo gin'n'faxekondi, apsidūmavusios nuo LA.. miestas buvo išblukęs, kaip ir daugumą kitų. miestas vien vaikų. 
arba avatarų, arba tamsiųjų - pasakytų rasistė aš. bet ne ne, dėl teisingo tamsiojo paslįsčiau, jei tik jis klausytųsi U2 ir nesidomėtų avangers'ais ir jei nesitikėtų iš mavęs "liljos 4ever". 

nesvarbu. per helovyną persirengsim.

pro tiek daug žmonių praeinu pro šalį, kai kuriuos pastebiu, kai kurių net nematau. nei vienas iš jų ničnieko nežino apie mano gyvenimą, kaip ir aš nieko neišmanau apie jų. esu savo pasaulio herojė, žinau, kas vyksta dabar su manimi, bet net nenutuokiu, ką veikia mano antagonistė už sienos, kuri yra jos pagrindinis vaidmuo; kokios jos mintys, tikrasis požiūris į pasaulį, kokia ji iš tikrųjų. esame savimi tik su savimi (nes tada nebelieka nieko, ką stengtumėmės apgauti). 

...

po dienos "miestas ir miegas ir youtubė" aš pagalvojau, kad galėčiau aprašyti savo gyvenimą įdomiai, ironizuodama, jei pasistengčiau, ir argi svarbu, ar aš ką įdomaus iš tiesų veikiu, ar daugiau pripaistau.. žmonės gėrėtųsi, lygintų su ivanauskaite, sakytų "kaip gražiai gyveni", "šaunu, kad išdrįsti", kiti - "pics or it didn't happen", bet aš kurčiau novelę iš esmės paremtą savimi. bet argi nekuriu? cha cha.

mano sapnų pasaulis.. Vau! ko gero sutikčiau atsisakyti galimybės gyventi čia, jei niekad nereikėtų pabusti: grįščiau pas savo trumpaplaukį vienuolį/ alkoholiką /sekso vergą/ filosofą ir vis mirštančius svarbius šunis, bei vandenį.. (anot S. hipsterių filme) waking life aptariama, jog po mirties tu tiesiog lieki toliau sapnuodamas lucidinius sapnus be šanso pabusti, bet toje paralelėje tu vis sutiksi naujus žmones ir vis kils naujų idėjų, kaip paversti pasaulį įdomesniu. tik negalėsi pabusti. sudomino, bet kas žino šitą tiesą? juk tai net ne tiesa, jei tai kažkieno hipotezė.

kaip gerai, kad magic room'as turi alkoholio. kaip gerai, kad rytoj penktadienis.

Sarah Jaffe - Pretender


"If life is meaningless,then why choose to live? Dobel says we don't choose,  our blood chooses for us. What does it all add up to if I die? Freud says sex and work. Dobel says work gives the illusion of meaning, and sex gives the illusion of continuity."

to belong + anything

su man spalviškai visai nederančia rūžava pižama kiek per anksti  ir taip pat nederančiais toto prisiminiau, jog mano mintys neišsisklaidys, jei nepabandysiu jų atiduoti vagims, interneto vergams, tokiems pat kaip aš.
o pasakyti tai, ką s. nuoširdžiai pavadino "for me it's just stupid", gali pasirodyti kiek nepatvaru. viskas prasidėjo nuo, ko gero, rudens - taip, apkaltinkim jį. vieną jo vakarą mirštanti iš apatijos ir pasidavimo, bet ištikimybės liepiama aplankiau draugus - vakarą tikėjaus jau baigti stotyje pasislėpus nuo žmonių stebėdama, kaip kenetas ramiai, kažkokios transcendentinės sektos kontroliuojamas užvaldo mane savo žemu balso tembru ir kruopščiai susuka benikotinę suktinę, panaudodamas mano cigaretę. 
jau minėjau, bet dabar griežtai kartoju, jog never again neimk į rankas jokių hašišų: ne mano sadomazochizmams jis sutvertas. o jei sutikčiau su koksu? nusižudyčiau, įsijautus, jog aš nemirtingas angelas ir man viskas galima. 
kokių tik paralelinių dalykų aš neprikalbėjau tam bepročiui; o dar kelionė traukiniu su beprote savimi, ir lenkas autobuso vairuotojas, turintis tris vaikus, bet neturintis lenkiško vardo daiva\\\\\\\\\. tiesos tiesiai iš kosmoso bedugnių plaukė į mano smegenų branduolius ir ten išsivagojo, aš sutikau su tuo, ką išgirdau kažkam sakant ir nebepaleidžiu. o dabar nebemoku gyventi. nieko nenoriu, tik pasislėpt kambaryje, užsidengt antklode ir nustot egzistavus. jums manęs nėra, man manęs nėra. "i tried to be part of my life" - eksperinmentams galas, dabar tebunie: travel great distance in your mind. 

ar turėčiau kovoti su apatija, o gal ją įsileisti?

aš "močiutės sindromas".