so i've returned

gyvenu projekte "susipažink su what's happen inside of you" ir ilgosios atostogos tariamuose namuose - aš nuoširdžiai jau be vietos gyvenime - privertė suprasti elementarius dalykus. dabar žinau, ko turiu pasiekti iki kada, o draugų išfiltravimas beveik done. apmaudu pripažinti, kad vieni jų yra sumautai sudėtingi ir pražuvę, kad ir apie kokį kontekstą aš kalbėčiau. iš suvoktų dalykų išaiškėjo ir dar vienas niekada nevertintas - mano šeima mane myli bet kokiom sąlygom. myliu juos ir aš. kad ir kokia sudėtinga istorija dalintumėmės, jie vieninteliai. pagaliau ir aš didžiuosiuos per kartas keliaujančiu bijoux. myliu ir dar kelis kitus, net jei ir niekada jų nebepamatysiu. gyvenkit gražiai.

per kalėdas gavau užsiprašyto Garbanoto Bosisto. gavau ir kuprinę, tai ką, pribrendo metas tranzuoti?

prieš pat naujus apkvaišus nuo vermuto autobuse nepažįstamajį gėjų.ko.gero.dar.jam.pačiam.nežinančiam priverčiau per jo išmanųjį paleisti man in my light ir to buvo gana, geresnio naujų sutikimo man nė nebereikėjo, bet laukė loftas.. valanda eilėj prie įėjimo, pusvalandis prie wc, 15 minučių šokio pagal nemuziką ir bučiniai čia, bučiniai ten, su naujais visus. o ką toliau? nebepamenu, kiek kartu grūdausi prie baro ir kiek kartų išeidavau į tamsą, kurioje leido rūkyti, bet pakankamai, kad galėčiau pasakyti Per Daug. reikėjo pabėgt nuo šokančių draugų ir pasibūti - that's my thing what can i say.. 
kol tamsiąjame balsų ir dūmų kambaryje traukdama 'second in a row after too many' cigaretę komponavanau laišką mintyse, kurį už valandos ar dviejų išsiunčiau žmogui su slapyvardžiu, prie manęs prisvirduliavo klausimas: can i sit here? akimirką nebesupratau, kurioj šaly sėdėjau. jis buvo ispanas (naujųjų ženklas, ką turiu daryti toliau) gražiu balsu ir neišpasakytu atvirumu. ir tai tapo mano vakaro vinimi, kurią ištraukė įbėgęs P., klykiantis mano pavardę - mat loftas užsidaro ir kurvos namo. 
kokie skanūs tuniniai makaronai, kai tau jau px išaušus valandai, kurią paprastai kelies.

Foo Fighters - Everlong

nestabdant laiko a6 j5 stabdau

kaip visada, ateinu po vidurnakčio, nes tuomet ale jau turiu, ką parašyti, tipo išminties įgaunu; pradedu sapnuoti atmertomis akimis ir iliuzijų pasauly vis kas pakrypsta į miglotus pirštus, nukreipiančius mano žvilgsnį į šviesą, į ateitį, kurią jau pažįstu. tarp kitko, ateities planų daugėja su kiekvienu savaitgaliu, su kiekvienu puodeliu vyno (taurėj per ne lyg elegantiška ir telpa mažiau).

kalėdų dvasia atėjo klausantis adeles, net pati netikėjau savo pasirinkimais, bei su pirmosios gautomis dovanomis. bet jums, mano mylimiausieji, aš nieko nesugalvoju, todėl visi gausit po CD. ir suknelės šventėms neturiu, nes nemoku jų suprasti ir nemoku apsipirkinėti, na gi kuo aš gimiau? mišrūne. dvarniaška? paanalizuočiau gilyn, bet  vienintelė mano atėjimo čia priežastis: pavargau nuo projekto iš koledžo, kurio su kiekviena diena nesuprantu vis labiau. aš stebuklingai sugebu pasirinkti sau vietas, kur nepriklausau, ir tada bandau adaptuotis, kalbėdama neva skoningas nesąmones, bet jaučiuosi it.. aj nesvarbu. gerai, kad visur nešiojuos kišeninį humorą.

namo skrendu 12-12-12. jaunesnė būdama skelbdavausi, kad 12 tai mano skaičius, magiškasis. pažiūrėsim, ar užbaigsiu skrydį laimingai. jei ne, nebereikės galvoti, ką ne taip darau! :D

„Jeigu siekdamas tikslo pakeliui pradėsi stabčioti ir mėtyti akmenis į kiekvieną lojantį šunį, tai tikslo niekad nepasieksi.“

/ Fiodoras Dostojevskis / ---> jis buvo protingas, tiesa.

phowghpowght!

Pasaulis apvalus.  
O_O

Ką tik suvokiau, kaip tai iš tiesų keista. Planeta yra vientisa, o žmogus negalį tokiu būti, nes kylą per daug neaiškumų? Ir kodėl iluminati ženklas ne apskritimas? Būtų praktiškiau, jei jau žemė apvali, mūsų protai prie to nejučia prisirišę; ar ne lengviau būtų tuo manipuliuoti ir imti mus, silpnesniuosius, kontroliuoti?

- - -

Nebeabejoju, Nick Cave'as mane truputėlį per daug šiurpina..

nuogo kūno. turi būti

cha, kiek daug dalykų supratau šią savaitę, bet pasidalinsiu tik vienu, vakarykščiu: aš nesvarbi kitiems, kol nesvarbi sau. (čia iš tų sakinių, kurie užrašomi į specialias knygeles, kad padėtų tau 'pasveikti' ir išspręsti 'problemą'..). vis tebeturiu paaugliškų paranojų, jog šis gyvenimas neapsiverstų be manęs, tai ko dėl pasirenku bendradarbiauti? nuolatos, pabrėžiu - NUOLATOS šneku su savimi (ne šnekuosi) ir prisigalvoju tokių siužetų, kad net ir pati stebiuosi, iš kur pas mane tokia laki vaizduotė, net ir dvi scenarijaus idėjas pagimdžiau, ką jau kalbėti apie bendradarbyste su madonna.
regis, viską susidėlioju į reikiamus stalčius, belieka pasiekti atsispyrimo zoną ir iš jos išvykti. jau pasakojau s. savo kiliminį brėžinį apie komforto zoną ir tą ypatingą distanciją link tikslo, kuris nebūtinai ir bus tikrasis tikslas. juk kelionės esmė yra keliauti, o ne pasiekti tašką B. sakau, susitvarkiau tuos metaforinius stalčius, kai tikrajai spintai verkiant reikia dėmesio. paradoksu aš ir gyvenu.

dabar labiausiai laukiu kažkokio sprogimo, bet veikiau tikro, nei iliuzinio - tokio, kad visai mane sutriuškintų ir vėl priverstų pirkti vyną vakarams, nes, žinokit, seniai to nebedariau ir tikrai pasiilgau. na ir kas, kad dk neturi subrandinto būtent mano gomuriui ir kad aš save smerkiu dėl kiekvienos rudeninės kcal - gyventi vistiek reikia. taip,reikia. bent jau iki tos žadėtosios pabaigos. o kaip man smalsu!

the slauhgter

THE SLAUGHTER  (iš danų k. - pabaiga)
 ---

pradėjau skaityt idiotą, manau, sutarsim. jaučiuos pati kaip idiote, kai jau trečiadienį pavadinu savaitgaliu ir pradedu šnekėtis su promilėmis atsiduodančiais tipais. negana to, leidžiuosi jų įkalbama, bučiuojama ir pamirštu, kad c'mon juk pasižadėjau - no more stupid guys, only souls. o kokios sielos būna pas kolumbus, kanadiečius ir belgus? neišsiaiškinau iki galo, bet pastarasis būtų vertas montažo, ant jo riešo - begalybė.
 - it might sound weird, but i like life.

man darosi per sunku būti: vis tos pačios pokalbių pradžios, vis tas pats šypsnis vietoj atsakymo, kad ir skiriasi vis tie patys veidai, rūpesčiai, pabėgimo ilgesys.. nebenoriu nei gerti, nei rūkyti, kad atitrūkčiau, nei bendraut su svetimais, nei nemiegoti po 38 valandas. kokia prasmė viską tęsti, jei niekas nelaiko, jei noriu namo?
- you, danish, are arogants.
- why's that? remind me where are you from?
- litauen.
- that's why.  

ir na ir kas, jei noriu aš to valkatėlės pigiais, padriskusiais rūbais ir be-Iphon'io? jei tikiu, kad tokie yra nuoširdesni, nei ale apsiskaitę ir visas jutūbines tendencijas žiną hipsteriūkščiai. bet iš tikro aš nežinau ko noriu. koks užsisklendęs ir nenuovokus fizikas, ko gero, būtų teisingiausia.

"išeini su tamsa ir grįžti su tamsa" ir tai neturi jokios slut.

And all the roads we have to walk are winding And all the lights that lead us there are blinding

Nors sakau, kad nepriklausau šitam laikui ir erdvei - vis kažkur sklandau be tikslios vietos lokalizuotis ieškodama tinkamos mistinės biosferos galaktikoje, bet šiaip džiaugiuosi, kad gimiau dar early 90's. under the bridge, singles, nirvana, u2, pearl jam, no doubt, jeff buckley, tuometinis depp'as, richard linklater, gus van sant, trainspotting, seinfeld, daria, mtv, grafic desing, new media etc.. etc.. etc..

neketinu teigti, kad šie laikai liūdni ir pasmerkti susinaikinimui, juk žmonės vaikšto su išmaniaisiais wi-fi ir skaito knygas per ireader'ius - kaip patogu! socialiniai tinklapiai (kaip šis) mus izoliuodami atima to tikro gyvenimo jausmą ir pietums patiekia tarpinį variantą.  mama norėdama susitikti su draugais KARTAIS skambindavo jiems į namus, jei lauke lydavo ir nebūdavo jai ūpo šauktis draugo akmenuko-į-langą ritualu. menas! dabar kiekvienas jau menininkas, parsisiuntęs instagram'ą, photoshop'ą ar sound editor'ių, ta prasme - žaidžiame kopijavimo principais, nes negi atsiras naujų basquiat'ų, teatsiras tik sekantieji.. 
nes 90's buvo išsivystę, jie suteikė technologijos evoliucijai pagreitį. viskas jau sukurta, tabar tik perkurkim. todėl ir turim pilna plagiatų (original vs. new-same-thing)
silveris atsakytų: ne, dabar daug geriau: žmonės prausiasi, keičiasi rūbus, į gražesnius, nesuplyšusius (nebent būtų hipsteris); kiek daug naujo avangardo, galimybių.. - tik kitais įtikinamesniais žodžiais.

Soundgarden - Black Hole Sun

Prisiminiau kaip šypsojaus arba Perliukai

- ..aš tenoriu kokio seno, keisto filmo, po kurio nieko nebesupranti..
- žinok, ne visi gandžiai yra kaip frušis.
- ką?

--

- bet aš neturiu kostiumo..
- ai. aš būsiu žuvies gėrybe.
- žuvies?
- jūros!

-- 

- maybe i can also go for a little shopping before the meeting.
- sure. i will sleep like a pig.

--

- well... maybe you should drink every day more wine. that way you will be happy every time

and like all people. if you drink at school maybe you will discover great personalities in the nepalies guys to.

--

- ..žiūriu - visko pilna: šiukšlės, čipsai, popkornAS..
- vienas?

--

- i can celebrate birthdays with my shoes and stuff. i have one bra for like centuries. i wonder why?

-- 

My Chemical Romance - Mama

 

akivaizdžiai pavargau nuo anti socialumo, kuriame gyvenau pastarąjį šimtmetį. maniau, kad taip kur kas lengviau, juk vistiek niekas šioje empirizmijoje neskatina susireikšminimo. ypač nereikš, kai išeisiu - reik pirmiau patapt kobainu.. bet kai jau obzervacija menkėja (nes kobainai užsidaro ir nemato) ir mintys uždūsta bedeguonėse smegenyse, trenkiu sau per žandą ir nusiperku švarką, kad 'įpareigočiau' savaitgalį. 
apšilusios nuo vyno, perkaitusios nuo gin'n'faxekondi, apsidūmavusios nuo LA.. miestas buvo išblukęs, kaip ir daugumą kitų. miestas vien vaikų. 
arba avatarų, arba tamsiųjų - pasakytų rasistė aš. bet ne ne, dėl teisingo tamsiojo paslįsčiau, jei tik jis klausytųsi U2 ir nesidomėtų avangers'ais ir jei nesitikėtų iš mavęs "liljos 4ever". 

nesvarbu. per helovyną persirengsim.

pro tiek daug žmonių praeinu pro šalį, kai kuriuos pastebiu, kai kurių net nematau. nei vienas iš jų ničnieko nežino apie mano gyvenimą, kaip ir aš nieko neišmanau apie jų. esu savo pasaulio herojė, žinau, kas vyksta dabar su manimi, bet net nenutuokiu, ką veikia mano antagonistė už sienos, kuri yra jos pagrindinis vaidmuo; kokios jos mintys, tikrasis požiūris į pasaulį, kokia ji iš tikrųjų. esame savimi tik su savimi (nes tada nebelieka nieko, ką stengtumėmės apgauti). 

...

po dienos "miestas ir miegas ir youtubė" aš pagalvojau, kad galėčiau aprašyti savo gyvenimą įdomiai, ironizuodama, jei pasistengčiau, ir argi svarbu, ar aš ką įdomaus iš tiesų veikiu, ar daugiau pripaistau.. žmonės gėrėtųsi, lygintų su ivanauskaite, sakytų "kaip gražiai gyveni", "šaunu, kad išdrįsti", kiti - "pics or it didn't happen", bet aš kurčiau novelę iš esmės paremtą savimi. bet argi nekuriu? cha cha.

mano sapnų pasaulis.. Vau! ko gero sutikčiau atsisakyti galimybės gyventi čia, jei niekad nereikėtų pabusti: grįščiau pas savo trumpaplaukį vienuolį/ alkoholiką /sekso vergą/ filosofą ir vis mirštančius svarbius šunis, bei vandenį.. (anot S. hipsterių filme) waking life aptariama, jog po mirties tu tiesiog lieki toliau sapnuodamas lucidinius sapnus be šanso pabusti, bet toje paralelėje tu vis sutiksi naujus žmones ir vis kils naujų idėjų, kaip paversti pasaulį įdomesniu. tik negalėsi pabusti. sudomino, bet kas žino šitą tiesą? juk tai net ne tiesa, jei tai kažkieno hipotezė.

kaip gerai, kad magic room'as turi alkoholio. kaip gerai, kad rytoj penktadienis.

Sarah Jaffe - Pretender


"If life is meaningless,then why choose to live? Dobel says we don't choose,  our blood chooses for us. What does it all add up to if I die? Freud says sex and work. Dobel says work gives the illusion of meaning, and sex gives the illusion of continuity."

to belong + anything

su man spalviškai visai nederančia rūžava pižama kiek per anksti  ir taip pat nederančiais toto prisiminiau, jog mano mintys neišsisklaidys, jei nepabandysiu jų atiduoti vagims, interneto vergams, tokiems pat kaip aš.
o pasakyti tai, ką s. nuoširdžiai pavadino "for me it's just stupid", gali pasirodyti kiek nepatvaru. viskas prasidėjo nuo, ko gero, rudens - taip, apkaltinkim jį. vieną jo vakarą mirštanti iš apatijos ir pasidavimo, bet ištikimybės liepiama aplankiau draugus - vakarą tikėjaus jau baigti stotyje pasislėpus nuo žmonių stebėdama, kaip kenetas ramiai, kažkokios transcendentinės sektos kontroliuojamas užvaldo mane savo žemu balso tembru ir kruopščiai susuka benikotinę suktinę, panaudodamas mano cigaretę. 
jau minėjau, bet dabar griežtai kartoju, jog never again neimk į rankas jokių hašišų: ne mano sadomazochizmams jis sutvertas. o jei sutikčiau su koksu? nusižudyčiau, įsijautus, jog aš nemirtingas angelas ir man viskas galima. 
kokių tik paralelinių dalykų aš neprikalbėjau tam bepročiui; o dar kelionė traukiniu su beprote savimi, ir lenkas autobuso vairuotojas, turintis tris vaikus, bet neturintis lenkiško vardo daiva\\\\\\\\\. tiesos tiesiai iš kosmoso bedugnių plaukė į mano smegenų branduolius ir ten išsivagojo, aš sutikau su tuo, ką išgirdau kažkam sakant ir nebepaleidžiu. o dabar nebemoku gyventi. nieko nenoriu, tik pasislėpt kambaryje, užsidengt antklode ir nustot egzistavus. jums manęs nėra, man manęs nėra. "i tried to be part of my life" - eksperinmentams galas, dabar tebunie: travel great distance in your mind. 

ar turėčiau kovoti su apatija, o gal ją įsileisti?

aš "močiutės sindromas".

I'll tell you all my secrets, but I lie about my past.

The National - Exile Vilify

Važiuodama traukiniu kaip įprastai atsiribojau nuo kaimynų ir garsų, panirau į laidus ausyse ir popierių rankose. Įtemptai krebždenau žodį po žodžio, iš pykčio, nežinios, tuštybės, tuštumos. Lyg išsiveržęs ugnikalnis pabiro nemokšiškos emocijos ir atkreipė dėmesį - supykdė šalia sėdinčius kaimynus, atsakydama jiems užsimerkiau.

Iš kur tas nenusakomas liūdesys? Noras apsiverkti traukinyje, gatvėje, campus'e - kur yra žmonių, o kur jų nėra - susigniaužti į nebūtį ir neišspausti nė miligramelio, į svečius pasikviečiu smerktinumą ir kartu šaipomės iš to, ką matau, kai žiūriu į brolį-asilėlį. Kajokas suprastų. Pagal mūsų su S. pasiskaičiavimus, mano kasmetinė depresija turėtų pasirodyti tik po trijų mėnesių - kur gi suskubai, klausiu.

"There is much fun to be had. Music, movies, books, paintings, drawings...I hope you have these things where you are. If you have them, what does the real world matter anyway?"
J.F.
Tai mano mėnesių/metų/ amžių moto. Kam iš tiesų rūpi realybė? Aš net nenoriu aptarinėti, ką mano kūnas veikia šioj žemėj - mes vis vien einame ne kartu. Ir šičia rašau tik susireikšminus jausmingumu. Kai nusprendžiu, jog metas pasikalbėti su įsivaizduojamu įdomiu pasauliu, kuriam meilės netenku vis labiau ir labiau. 
emptiness replace my soul.

Soley - Read Your Book

 Ar aš vietoj? Turiu galvoje, ar mano kelias nupieštas teisingomis spalvomis, ar jas reikia perpaišyti ir nustatyti kitą braižą? Galbūt ne Danijoje, ne internete ir net ne Ispanijoje, kurios kvėpiuosi it vienintelio išsigelbėjimo ateityje, galbūt net ne galvoje. Galbūt..

Nereikėjo vartyti S. naujųjų knygų, žinojau gi, kad sugrįš nostalgija ir neteisybės šauksmas. Aš nebesistengiu. Ar verta susikurti tikslą, kuris tėra iliuzija, ir jo siekti - siekti apgaulės, melo burbulo, kuriam subliuškus ir gausiai apsitaškius, likti išdulkintai savo paties protinio apsimetinėjimo? Bet pabėgt negaliu. Ir S. piktu tonu kaip anąsyk išdrožtų: "bėk, jei nori. pastoviai apie tai šneki, bet nieko nedarai.." Ji nenorėtų, kad aš paklausyčiau jos, ji liktų viena, bet ji rami, nes žino, kad neturiu kur eiti, neturiu stiprybės. Stiprybės atsisveikinti. Palikti.
Norėčiau kartu su visais judėti priekin, kartu su "S trejybe", kurie rodos tik trim žingsniais nutolę nuo manęs, bet tiek užtenka, kad nespėčiau paskui. O Slivis visados buvo prieky manęs kur kas toliau, nei norėčiau tikėti. Čia nevyksta koja-kojon, čia "bėk, jeigu spėji, jei ne, gal aš kada suklupsiu ir palauksiu, jei tik nebūsi per toli". O aš būsiu už horizonto, kad net matysiu kitą horizontą ir spėliosiu, kiek jų dar liko įveikti - begalybė. Na o S. dar laikausi įsikibus, kol turiu laiko. Tik laiko terpejė sustingti mums neleis niekas..

Galbūt suknelė ar nauji batai mane pralinksmintų, pasipuoščiau ne/laimingų pražuvėlių baliuje, bet ką aš, aš juk nekenčiu daiktų. O suplyšę rūbai juk gražesni, ar ne taip svarstėm šiandieną? Galėtų būti ir blogiau, aš nors nepardavinėju čeburėkų.