cha, kiek daug dalykų supratau šią savaitę, bet pasidalinsiu tik vienu, vakarykščiu: aš nesvarbi kitiems, kol nesvarbi sau. (čia iš tų sakinių, kurie užrašomi į specialias knygeles, kad padėtų tau 'pasveikti' ir išspręsti 'problemą'..). vis tebeturiu paaugliškų paranojų, jog šis gyvenimas neapsiverstų be manęs, tai ko dėl pasirenku bendradarbiauti? nuolatos, pabrėžiu - NUOLATOS šneku su savimi (ne šnekuosi) ir prisigalvoju tokių siužetų, kad net ir pati stebiuosi, iš kur pas mane tokia laki vaizduotė, net ir dvi scenarijaus idėjas pagimdžiau, ką jau kalbėti apie bendradarbyste su madonna.
regis, viską susidėlioju į reikiamus stalčius, belieka pasiekti atsispyrimo zoną ir iš jos išvykti. jau pasakojau s. savo kiliminį brėžinį apie komforto zoną ir tą ypatingą distanciją link tikslo, kuris nebūtinai ir bus tikrasis tikslas. juk kelionės esmė yra keliauti, o ne pasiekti tašką B. sakau, susitvarkiau tuos metaforinius stalčius, kai tikrajai spintai verkiant reikia dėmesio. paradoksu aš ir gyvenu.
dabar labiausiai laukiu kažkokio sprogimo, bet veikiau tikro, nei iliuzinio - tokio, kad visai mane sutriuškintų ir vėl priverstų pirkti vyną vakarams, nes, žinokit, seniai to nebedariau ir tikrai pasiilgau. na ir kas, kad dk neturi subrandinto būtent mano gomuriui ir kad aš save smerkiu dėl kiekvienos rudeninės kcal - gyventi vistiek reikia. taip,reikia. bent jau iki tos žadėtosios pabaigos. o kaip man smalsu!
