exercise your brain

Penkių minučių performansais sugebu save įkvėpti bekalbėdama apie keliavimą tranzuojant, nieko nelaukiu - įgyvendinu jausmą ir autostopinu į artimiausią miestuką ieškoti pub'o, kur sutinkam simply-hot-bartender ir penkių minučių performansų temą gvildenam toliau. Hm.. Būti ar nebūti? Kai kas nors ištrūksta iš komforto zonos ribų, tik kartais išdrįsti veiksmui, kartais pats sulauki veiksmo, bet dažniausiai - nepastebimai praslysti. Ir susitaikai pamiršti ko norėjai. Žmogiška, bet kas nori būti žmogumi? Tik ne šiais laikais..

Paraleliniams metams grižus atgal iš pastabų nesimokau - geriau sukryžiuosiu kojas ir pamedituosiu..

Chances come and chances go 

This is letting you know

I'm almost where I'll never be
This cutting off of fate like a string
A line that falls to the floor
And I'm not me anymore

  

Prisiminenu žmones, kuriuos sutikau ir kurių net nesu regėjus: kiekvienos penkios minutės jų nepastebimai įsireikšmina mano gyvenime. Žmonės, muzika, kinas, literatūra, mada, miestas, kelias, miškas - nesvarbu, kiekvienas menkniekis įsirėžia gilyn į mūsų odą. Ir arba mes gebantys tai priimti, arba ne. Kiek verta - spręsti individualiai.

'i like you negative'

Šiandieną neturėjau paskaitų, bet mokykloje sėdėjau: atvažiavo hipės ir Afrikos užaugintas 44-erių danas, šiaip-toks-bičas-ne-tėtis, lektorius. Paskaita turėjo vykti jų kalba, bet aš prieš prasidedant sėdėdama už durų turbūt graudžiai atrodžiau viena, bandydama skaityti popierinį migdomųjų variantą, todėl nors ir dėl manęs vienos, jie sutiko kalbėti angliškai. Jaučiuosi pagerba. Ir tada aš įsižiūrėjau į jį: konfidencialumas, tobulas akcentas, mėtantis žvilgsnis ir į skirtingas puses nevalingai sutaršyti plaukai. Šiokia tokia medžiaga mano bemiegėms naktims užpildyti, jau kaip ir atėjo metas vėl nežinoti ką darau. Bet kas labiausiai šiandieną man įstrigo buvo tai, kad milžiniškus pinigus gali supergreitai užsidirbti iš nieko  - ir tai pasakė hipių, lauko, nikotino, sekso ir muzikos užaugintas vaikis! "Hipis aš, hipis tu, hipiai mes visi kartu.." Turbūt tai tiesiog nustojo galioti, kai loptopai ėmė valgyti žmones. Ar žinot, kokią išimtį, bloger'iai? Hmm.

Radau atitinkamą skambesį, yeep! Pagaliau ji man pakluso! Improvizacija.

unnormal is normal

Liepkit man nusivalyt akis ir eit miegot. Jau per vėlu nemiegoti.

P.S. Šiandien buvom susitikusios su broliu latviu. Nuvylė: toks lietuviškas, draugiškas forsas. Jis siūlė darkart susitikti, nors mes abu žinom, jog to nebus. Man telieka džiaugtis naujais akiniais.

P.S.S Man reikia daugiau rūkyti.

Einu miegot, kol dar nepradėjau..

when exhausted is too nice word

Aš toks atsakingas žmogus: manau, kad nuovargis yra būtina dalis proceso išgavimo - ką jau kalbėt apie nemiegojimą!  Bet po viso šito antibudistinio savęs kankinimo (kur prasmė?) ir pamirštos savaitės (kol pagaliau atsiskaitai nd), pajuntu toookį palengvėjimą - ničniekas neberūpi. Net nerūpi, kad ničniekas neberūpi... ir tada prisimenu - taip jaučiuosi tranzuodama. Akimirksniu šmesteli nemaloni nostalgija, besipliekianti su realia situacija. Nors šiandien oras net ne hitch-hik'inis..

Vakare žūtbūt mėgausiuos filmu.

atostogų!

Kai penktadieniais prisikvėpuoji žmonių ir trumpo negatyvo, bei minčių, kurių nereikia, šeštadienį imi ir išbėgi į šalčiu kvėpuojančius miškus. Seniai reikėjo. Nors visas tas sporto džiaugmas nuslūgsta, kai vakare išsikepi citrinų pyragą, kurį kramsnoji bežiūrint ne taip jau prie pyrago ir tinkantį "Eyes wide shut", o po to sapnuoji save panašiam siužete ir pabusti nenori, nes taip įdomiau.



Aš vis kartoju, kad vaidinti žmonėse reikia, nes toks jau gyvenimas. Visi esam ne laiku ir ne nuotaikoj, tuomet įsijungiam kreivą šypseną ir laikinai apsimetam patenkintus. Bet kaip tada suprasti, kada TU vaidini laimę (prie ko palaipsniu pripratai..), o kada iš tiesų ją jauti? Manau, galvelė ne menkai susipainioja bevirškindama visas jai siunčiamas besipriešinančias užgaidas. Bet tam mes ir sutverti - būti komplikuotais!

Kaip aš nekenčiu kompiuterių, kai baigsiu studijas, užmiršiu, ką išmokau ir važiuosiu į Aziją. Aš pavargau būti užsiimta nemielomis pareigomis - o juk man reikia peržiūrėti tūkstantį filmų!..
 
Beach House - Used To Be.mp3

idealistic and realistic couples are always full filed

miego troškulys smelkiasi man į akis. diena dienom - savaitėmis, mėnesiais.. nykų pirmąjį pavasio rytą, su kuo sveikinu poetus, leidžiu koledže, klausydamasi "the most annoying creature in the world - tratatatata" plepalų ir nesuprantamų garsų. bet visa tai beveik nesvarbu, nes vis dar gyvenu kopenhaga ir prisimenu spalvotąją demonstraciją prieš actą, kuri buvo svarbiausias vasario įvykis. ir pakankinęs mus likimas vis dėl to ima tirpdyti savo rūstybę ir leisti vėl pasijusti gyvenančiomis ryškesne spalva. lyg sezonų galvos valdytų žmonių sėkmę, gal tiesos ir yra..?

laukiu draugės emigrantės danės, kuri netrukus bus emigrantė anglė, bet tuo didžiuojasi ir aš jai pavydžiu, jog daro didelius sprendimus. gal ji mane įkvėps ir aš dar labiau atitrūksiu ar išprotėsiu, tada bent jau pateisinčiau žodį 'interesting', kuris neteisėtai man siunčiamas. drąsūs žmonės - neapsakomai patrauklūs.

rytoj, o gal šiandien ieškosiu vyšninio tabako, kurio čia reikia ieškoti, tada pagaliau pajusiu šią dainą daugiau nei ausimis: Julie London - Yummy Yummy Yummy.mp3

Sambucos ir smirnoffai ir 5km šaltyje ir mintys praeity

Kažkaip keistai virtuliojasi pasaulis ant mano platformos – turėčiau būti pagrindinis veikėjas, tai kodėl vis jaučiuosi nuošalyje, lyg išstumta iš rato, į kurį bergždžiai noriu patekti? Kaip pasiklydęs vienišas vilkas ieškau sau genties, kurion galėčiau įsilieti, ir toliausiai, kur nueinu – jūra (ar bet koks kitas Vanduo), kur bristi nesaugu ir nesinori. Taip ir lieku savo vienišam krante. Retkarčiais įsikandus kito vienišo vilko šešėlio. Dukart nulis vis tiek nulis. Nulis, prisidedantis prie bendros nulių populiacijos. Per stiprūs žodžiai, atsiprašau.

Ką pastebėjau apie tris valandas šaltyje belaukdama atšaukto traukinio: aš visada pradžiose. Ironiškas cha cha Tai, kuri geriausia istorijų dalimi laiko pabaigas. Visas gyvenimas tėra pradžia – turbūt ir mirsiu pradžioje. Iš dalies tai būtų puiku – vaidenčiausi žmonėms, kuriuos labiausiai myliu, ir šnipinėčiau kitus, gal net retkarčiais apsimesčiau kelrode žvaigžde. Bet tai skamba kaip sprendimas, likimas būtinai sugalvos ką kita.

Sėdėdama Nepale vietoj mielosios Europos, laukiu to vienintelio vakaro, kada galėsiu iš(si)lieti pervargusius akių obuolius lyg iš Dali paveikslo ir palikti tuščiavidures sudžiūvusias akiduobes, o į ten įkišti sukurtus websaitus; ir pasiskandinti kartu su vyno buteliais.

Bet žinoma, viskas, ką padarysiu – įsijungsiu n-tąją Family Guy seriją ir išgersiu n-tąjį puodelį žolių.

piece/ peace of my heart

Šiandien tris valandas klausiausi Janis Joplin, kol susukau 19 cigarečių ir vieną surūkiau savo Magic room'e (mano kambaryje mažos durelės veda į nedidukę vietelę po stogo čerpėmis, kur aš kuriuosi bohemišką kampelį savo atsikvėpimo ir ramybės minutėms. Gal kada nors įamžinsiu.) Ir tai dariau pirmą kartą, pamokyta dėdės youtub'o. Sakyčiau, padirbėjau iš peties dėl savo plaučių neigiamo likimo. Tuo pat, nusipirkau sportines kelnes ateinantiems pavasariniams bėgiojimams. Ar ne paradoksiška? Bet turbūt egzistuoja sveikuolių narkomanų - pasaulis juk toks įvairus.

Kažkodėl daug meilės dabar jaučiu žmonijai, norėčiau imti ir apkabinti, bet tai padaryti būtų gana keblu.
Apkabinsiu pagalvę.

rašytas telefonan prieš dvi dienas

Po Star Wars'ų ir kitų juokingų nuotaikų užsimaniau didelio sniego karo: su storom uždangom, vietoje sukurtom strategijom ir komandom. Kokie tikri vaikai kariautojai kadais buvom! Tarp kitko, karo tematika man primena, kad jau trečiadienį pradėsiu koledžiaut - ir žinau, kad ten kovosiu su visais, kad tik nesusirasčiau draugų. Nežinau, iš kur ta priešlaikinė antipatija užgimė. Turbūt tiesiog pripratau prie nihilistiškų jausmų..

Po dar sykį peržiūrėto "Bautiful Mind" panorau suprasti matematiką - tik šitaip galėčiau iškeliauti į visatą. Suvokčiau nesuvokiamus antgamtiškus reiškinius. Bet mes, paprasti mirtingieji, taip ir liksim Žemėje, kol mus užkas - į žemę. Nėra ko krimstis - nebe pirmi. Šiaip viskas pozytivia emocija, nes, jei suprasčiau skaičius, nesinaudočiau vaizduote (juk nėra jokios logikos joje), o kas man liktų be vaizduotės. "Travel great distances in your mind" - dainuoja Frusciante, tad ir iškeliauju ramiai patripint, kur gimsiu lūpikautoja vaidilute.

Labai graži daina (nuorodoje). Kai ACTA įsigalės, nebesisharinsim niekuo. Cha. Grįšim atgalios į tėvų uždraustus laikus - vargšai tai patirs dukart.

O šiaip, jei kas čia ir perskaitys šitą mano bereikšmį įrašą, tai paprotestuokit:

http://peticijos.lt/visos/60105 - Stop ACTA! (lt)

http://www.avaaz.org/en/eu_save_the_internet/?fp (Internacional)

Kas nenorėtų būti juodaodžiu, tegu sviedžia į mane pomidorą.

Mano meilės bohemai neriasi iš kailio dėl vyno ir visų rūšių rūkalų - kaip aš jiems pavydžiu, nes jiems niekas nerūpi, išskyrus karts nuo karto papildyti cigarečių atsargas. Lyg Kerouac'o romane sėdėjau įsiglėbusi vyno kaklelį ir klausiausi niūrios, neišpildytos jaunos poezijos skaitovų konkurso intonacija (su būtinais pritylėjimais pabaigoje), bet apmąstymams tiko viskas, kas nebuvo tuščia. Ir nebuvo hipokratiška - dievaži, tai patys bjauriausi žmonės pasaulyje!

Sunku čia ką nors parašyti - galva išmedituota megėjiškomis pastangomis. Kiek sekundžių trunka nirvana? Skrendant virš pukinių debesų nieko kito netrokšti, kaip kristi žemyn - į tuos kamuolius, spiruoklingai atsitrenkti dangiškų drebučių patale ir ten pasilikti amžinai kartu su saule. Na tai kiek sekundžių trunka nirvana? Gal pavyktų nesuspėti suvokti, kad ji pasitraukė, dar prieš šiurkštų ir negailestingą plojimąsi žemėn? Taikiai ir dangiškai atsisveikinti. (Čia tas pats kaip pasikarti, tik gražesne idėja.)

Daug grožio šiam pasauly yra, išpuoselėto ir nelabai, ir viskas netolygu. Neklausiu kam, tiesiog "Draugiškas eikit velniop" visiems žmonėms, kuriais norėčiau būt.

tutururururūūū

Dvikojai juokiasi ir verkia vienodai: lygiai taip pat kilsteli lūpų kampučiai, žandai, iššiepiami dantys, susiaurėja akys.. Ir garsas, atodūsiai - skamba panašiai. Juokas per ašaras, ar ašaros per juoką? Kažkaip paradoksaliai keistai. Ir aš traukinių stotyje savo žiūrinčiu, bet nieko nematančiu žvilgsniu kažkodėl sufokusavau visu balsu verkiantį vaikėzą, tuščiomis šaltomis akimis. Aš tam siaubo filmo herojui viliausi atiduoti savo šokoladą, bet pagalvojau, kad jis nepamėgs juodojo - juk ir aš pati jo nekenčiau. Ta pabodusi juoda spalva primena, kad dar nesvajok apie vasarą, bet mama numegs man spalvotą otą megztinį ir tada bus vasarvydžio nakties sapnai; ir vėl galėsim lakstyt šlapi bliuznakčiuos, nes nenorėjom turėt maudymukų, o ir šiaip lijo per smarkiai, kad kas nors rūpėtų.

Vakar su roomie pradėjom savo footrip'ų maratoną: mūsų kišenėj - 18 kilometrų ir viena kita nuotrauka, įamžinusi Bleiro raganų mišką, mus ir netikėtus atributus, po kurių dainavom "Imagine all the babies hangin' on the tree, uuuh/ You may say I''m a killer, but I'm not the only one.." Nieko sau atradimai. Bet turbūt nederėtų išsigąsti, juk kada nors stebėsiu vudu apeigas arba dainuosiu su bodhisatvom ir nieko nesuprasiu, nes iš tikro miegosiu.

Pokalbiai, pokalbiai. galiausiai išvadą padaro genijai:

'Wanting to be someone else is a waste of the person you are.' 

                           'I'd rather be hated for who I am than loved for who I am not.'

                                                      (Kurt Cobain) 

ab ba.

Prašau, nevadinkit manęs keista. Kokia aš nesu. Ir aš nesu  kitokia. Aš tokia pat nuobodi, kaip ir likusi dauguma. Liūdnai ir nykiai. Pasaulį matome skirtingai, bet visi esame vienodi: aš nekenčiu technologijos, bet pirksiu naują telefoną. Aš netikiu digitalizmo versme, bet tai vyksta pradedant feisbuku. Mes skiriames tik muzikos skoniu, kas suprantama, reiškia viską, bet tuo pačiu ir nieko, nes viskas per ne lyg subjektyvu. Arba aš per labai apsupta normalių žmonių.

Tuo pačiu kaip nekenčiu būti vadinama "keista" (koks negražus žodis!), taip pat nekenčiu būti lemtinga kitų gyvenimuose - nemėgstu duoti patarimus.O aną vakarą nieko kito ir nedariau, tik išklausinėjau visų liūdnas meilės istorijas, vieną už kitą nuobodesnes. Patarimus turėtų duoti Dumbludoras. Ieškokit jo :)

Laimingų naujų 2012, Martyna.