kai turi perdaug extra energijos ir būgnini į cappucino indelį ir nori į miestą, bet storosios širmos visada viską užkloja, palikdamos menką plyšelį deguoniui patekti

Šiaip smagu: roomate daro pusryčius ir žadina, kai pramiegu, ar gali būti mieliau? <3

Pamenu mano mokytojai mėgdavo dažnai kartoti: krenta vienas - iš paskos visi kiti. Kokia gryna tiesa! Kad ir kokia geranoriška, bet besišypsanti buda kampe ant palangės regis dabar linksmai kvatoja iš manęs, matyt mano, jog mano amžinas sentimentų kaupimas tėra tokia pati niekinga materija kaip ir visa esybė. Nerkim į dulkes, tada. Bet pala, nėra su kuo? Nieko naujo..

Mano beveik ne naminis gyvenimo būdas pasidarė visiškai naminiu. Ačiū Name.