weekends are not my happy days

vis sakau, kad esu brandesnė pagal amžių, bet įrodymais nesivadovauju. kai manęs neįtraukia į vakarėlio sąrašą, kur ponas pakviestas be manęs, aš įsiuntu ir supanikavusi prisitrinu prie bendraamžių, kurių nepažįstu, ir šoku į party busą prikimštą balionų, raudonų lempučių ir su pažadėtais alaus buteliais. mes važiuojame iš rajono į rajoną, čiuvai šoka, svyruoja, čioles kabina, o aš savo dūmais jiems sukuriu jaukią miglą, kad ji būtų tirštesnė, kviečiu ir kitus parūkyti. vėliau nejučia atsiduriu kažkieno bute, vaišinuos jų bambalių turiniu ir šoku su jais ant stalo. net kažkuo pasirūpinu ir palinkiu saugiai grįžti.

išlydėjau poną į boston'ą. kuo užkimšti gurgianti pavydą? žadėjau berlynu, bet ar pasiryšiu? pradžiai kukliai užtenka ir vakaro su man į tėvus tinkančiu kambarioku ir jo suorganizuotu pasimatymu. sėdėjom dviese ir šnekėjomės apie gyvenimą, vis mąsčiau, ką žmonės aplinkui apie mus galvojo - gal dukra, gal meilužė, gal barakudinė žmona, o gal nuomininkė? už vakarienę sumokėjo jis. vėliau nusivežė mane į garažą. nemeluosiu, bijojau ir neįsivaizdavau, kuo tai pasibaigs. galbūt šįryt su ponu J atsisveikinau kartui ir visiems laikams? tai ką man jis parodė atėmė žadą. lyg iš svajonės pamačiau brolį ir sesę amerikonus - Betsy and Blue. šalia to nuskambėjo klausimas 'ar norėtum pasivažinėti'. įsėdus į Blue pasijutau lyg pagaliau kažkas transportavo mane į laikus, kuriems priklausau. mes rūkėme viduje ir klausėmės autentiškos Sinatros juostos, nuvažiavom prie harboro tyliai pabūti ir grįžom per siauriausias žmonėmis prikimštas gatveles. va štai ir pagaliau mano nuosava Kulturnatten.

out of balance

smilkstantys dūmai iš nykios vienišos cigaretės bergždžiai stengiasi ištrūkti - langai uždari, todėl jie tik atsimuša į stiklą ir persmelkia mane. į ką aš pavirtau? kuo jis mane pavertė?
bandau suvirškinti, kas šiąnakt įvyko. namuose esu viena - jokių glamonių, jokių tik man skirtų pravardžių, jokių šypsenų lūpų kampučiuos, jokių  pažadų..
galbūt netinkamą vakarą pasirinkau atviravimui, nes šnekėjau ilgai ir per daug. šnekėjau tol, kol suvokiau, kad nebepalieku kelio atgal, o jis nereguodamas klausėsi ir neguodė. ar mano emocijos, nėra mudviejų abiejų problemos? juk nuo mano 50%, priklauso jo likę 50.

Johnny Cash – You Are My Sunshine

What should I do now?

Koks keistai šleikštus suvokimo skonis apima, kai dingteli mintis, jog mano gyvenimas tėra kitų gyvenimų prieskonis - it kokia kalendra ne su viskuo tinku ir kartais labai manęs norisi, o kartais nepasiilgstama visai, ir ilgam.. O aš vargšė kamputy nustumta vis tenoriu būti užuosta ir pasimėgauta.
Galbūt vulgariai skamba. O galbūt per švelniai, nes vienintelis dalykas, ką dabar turėčiau padaryti tai užbaigti pagaliau tą vyno butelį kol dar vidurnaktis nepasirodė, šokt and dviračio ir jam atvėrus duris išrėžti, kodėl ne jis, o paprasčiausias S. yra mano bodhisatva. Ir galbūt visiems laikams užbaigti, ką - abu žinom - turim padaryt.
Kaip Kadi pasakytų, atlaisvinti vietą. Bet nedrįstam, nes bijom vienatvės. Ironiška, kaip jos bijom vieni užsidarę - galbūt vertingas tėra vien žinojimas, kad labai prireikus tas asmuo privalės man paklusti ir aukotis laiko dosnumu, nes juk lyg ir toks buvo susitarimas..

---
Jau po vidurnakčio, vyno dar nepabaigiau.
Jeigu jis napasisiūlys rytoj man padėti persikraustyti, aš pasiulysiu jam laisvę.


Kam man tos tuštumos 'pilnatvėj'..

Koda – Staying

grįžau. ar ilgam

Ar tik aš viena tokia nuobodi ir tradiciška, jog man atrodo, kad jauna 26erių, gan naivi, mėlynais šėšėliais, galbūt be kelių sraigtelių, lenkiška mergina gyvenanti su pusšimtį siekiančiu kiniečiu, pasipuošusiu stora auksine grandinėle ant kaklo, bei mažu baltu, kartais urgztelėjančiu pukeliu, yra keista sudėtis; o šviežių lašišų spalva su Jėzaus paveikslais ant vaisiais išmargintos staltiesės - tiesiog prastas skonis?
Tik išmesta iš namų sutiksiu tokius alfa.lt straipsnelio vertus veikėjus. Ir čia sąrašas nė neketina baigtis. Sutiksiu transvetitą nukarusiais paakiais - apsigyvensiu su juo.
...
Jim yra išpuikęs subrendęs paauglys, per protingas, per arogantiškas, jam visa atsibodę. Kam gi švaistyti savo platinos vertus žodžius nevertiems balandžiams, kam mokytis, kai dėstytojai nekompetetingi, kam sportuoti, jei plonas? Kartais pagalvoju, kad jam tiktų rūkyti.
Išdidus, reto intelekto išsiilgęs, nepraradęs vertybių, aš didžiuojuosi juo ir raminu, kad mes dar nepasmerkti kol turim vienas kitą, ir meluoju optimizmu, kas belieka. Kitąsyk, man to optimizmo prireiks atgal.
...

Cat Power – Dark End Of The Street

Žvengeu kokę valandą.

Hipsterių prekyvietėj radom tokią knygutę, kurią reikia kam nors padovanoti įrašius trūkstamus žodžius tuščiose vietose specialiai tam 'ypatingajam' gavėjui. Ieškojau dovanos draugei.

M: I am never bored with your ___________ .
M: With your..?
J: I'm never bored with your absence.

Ah. Būtent tos kelios minutės nenumaldomo juoko tapo akimirka, kai aš į jį pažvelgiau visai kitomis akimis - J genialus, nepaprastai panašus į hipsteraičių dievinamą Ryan Goslingą ('Hey, are you that dude from Notebook?'), paprastas, bet įdomus. Jis kaip aš. 

Kaip nepatogu, kai ieškant dovanos draugei, ją susitinki būtent tą akimirką, tą pačią akimirką supažindini ir su naujuoju draugu, apie kurį kalbėjai; staiga nustoji juoktis/įsimylėti, žinoma, sulauki kito svetimo skambučio.. Pasimečiau chaose. Niekas neleido man pasimėgauti akimirka, niekas neleido man jos (perdaug)sureikšminti. 
Man tai nauja. Man px. Mes žaidėm senovinius Super Mario ir buvo puiku.

Jis pyragą kepa naudodamus miltus, sviestą, cukrų, cinamoną, obuolius.. Aš pyragą iškepiau iš pakelio ir vandens.


Across the Universe

They say love exists

Youth Lagoon - Rasberry Cane

Turėjau tokius batus iš second hand'ų, dėl kurių žmonės manęs gėdydavosi. Nudėvėjau ir išmečiau. Tačiau šiandien gavau iššūkį pakovoti dėl naujosios gėdingos poros. Žaidžiu su likimu tikrindama draugų kantrybę. Klausiu savęs, ar ne laikas priimti pasaulį ir tuo pačiu aplinkinius ir vertinti rimtai? Atsakymai ateis pirmadienį.

//
Aš visai be žodžių dabar. Bet kiek jų gimsta, kai esu su J. Tikiu, kad yra nustatytas konkretus žodžių limitas, kiek į savaitę galima jais išlaidauti, ir tik pateptieji sugeba išlikti ramūs tyloje dviese. O patepti tik trys iš devynių.

 //
Svorį pajausti, oda kvėpuoti, pirštais piešti, veidu nesišypsoti - šypsotis akimis, ramunėlių arbatą gerti, skrandžio skausmą užjausti, nakčiai pasilikti. 
Ar žmogus gyvena iš vidaus į išorę ar iš išorės į vidų? 
Esu įdomi devynis kartus. Dešimtąjį matau lemtingą. O jei ne - nusipirksiu iphone'ą.

Šitą, beje, nufotografavau prigrūstam, purvinam bare vadinamoj prostitučių gatvėj.

friday him

J: Ask me a question.
Me: What is your opinion about potatoes?
J: Hm.. I think they are overrated, but I eat them a lot.
//
M: Just check Die Antwoord and you will understand what kind of building I would design if I were an architect.
J: And that would be?
M: Disgustingly attractive.
//
J: If you were shoes, what kind would you be?
M: Boots. You?
J: Also, but with higher heels.
//
J: We shall never ever talk about politics again.
M: And since then they never did..
J: I think Obama is great, though.
//
J: So what happened to your dog?
M: It was poisoned by a neighbor.
//
J: I wanted to do this last time.
M: I know, that's why it was awkward to say goodbye.
//
M: Do you know that there are people who are afraid of pickles?
J: Interesting. ..Weird.
//
J: I used to be the person who knows the most about music.
M: Sorry. 
//
M: Would you like to live in a boat in the middle of the sea?
J: I would be a bad sailor.
M: Yeah, at first. But you would learn.
J: And you?
M: I would cook for the staff.
//
M: See you around?
J: Or we could make plans.
//

kodėl aš myliu Peru ir ne vien dėl maču pikču

Žmonės!! Jie šilti ir optimistiški, gražūs ir juokingi. Vis įdomu, ar Persis taip ir surado kelią namo, kurį aš taip grubiai bandžiau paaiškinti, ar vis dėl to klaidžiojo tris valandas, kol išaušo. Jaučiausi įpareigota jam padėti už tą alaus taurę, nors abu norėjom spalvų ir skėtukų, bet tam jau buvo per vėlu 'in a such a trashy bar i weirdly like'. Adios mi amigo mas querido.

O susikurtas mitas, jog ispanai turi nuostabiausią anglų akcentą ever, vakar buvo sugriautas. Isivaizduokim patį nemaloniausią, profesoriškiausią britišką akcentą sklindantį iš jauno žmogaus, kuris nesutinka man pameluoti, jog jis britas, stoja mat ties savo šaknimis, pf.  O aš tetroškau švelnaus lyg debesėlio jūjų akcentėlio.. Gerai, kad susiradau draugą, kuris sutiko su manim pasityčioti iš riebiai britiško "i'm  from barcelona" sakinio. Jis klausė, kiek antradienio vakarą aš paprastai išgeriu alkoholio: nė kiek, o tu ar girtas, aš truputį girtas. 'I'd prefer american standups', 'Oh no, it's a first thing we don't have in common!'. Įdomu, o ką turėjome bendro? 4 ryto, rytoj - darbai. Atsisveikinti buvo nepatogu: nerado manęs feisbuke, paėmė numerį, ką veiki penktadienį.  

To sum up: aš nuėjau į couchsurf'erių savaitinį meet'ą.

Marina and the Diamonds -Hollywood

aš per daug šneku apie šunis.

Praradau du vyrus.
Du vyrus gavau.
0-2+2=0
Vistiek nulis..

Kažkaip po nenusisekusio šeštadienio su Mira, kuris turėjo būti jos išsivadavimu nuo pavadėlio ir tiesioginiu nusilakimu, pristigau jėgų ir kaukių. Vardan ko? Tam kad rūkymo kampely sužinočiau, kaip kažkoks blondinas studijuoja teisę, nes nori paversti pasaulį geresniu? Ne ten mokaisi, mielas, tada - vienintelis išsigelbėjimas mums telikęs - patikėti muzika. Įsivaizduoti, kaip Lennon'as įsivaizdavo. Vakaras paprasčiausiai prararado esmę, nė vienas nudrengtas baras grojantis nirvaną, kingsofleon ar acdc neturėjo dvasios, nors iš tiesų tai aš jos neturėjau. Tarsi koks Psychas iš Rowling knygų būtų išsiurbęs mano gyvybę ir palikęs manę pilką menkystą, marionetiškai besistengiančią pralinksminti draugę, nes ji to nusipelnė. Būsiu visiškai nuoširdi, velniop bet kokias pastangas, noriu grįžti namo ir seriją po serijos niekada nesiliauti žiūrėti visiškai nemotyvuojantį serialą - "Girls". Vis daugiau normalumo nei plikabambių danių apsuptyje.

Daug kas, ką maniau vienu sprigtelėjimu rasiu, pasislėpė dar giliau. Kiekviena bažnyčia atrodo lengvai prieinama stebint ją iš tolo, pasilipėjus ant kalno - bet kuo arčiau jos eini - tuo mažiau ji pastebima, kol galiausiai tesislepia už artimiausio kampo. Tačiau slepiasi. Taip aš ir ieškau kažkokio šventumo, dieviškumo, kuris it dūmas išsisklaido, jei juo netiki, kuris slepiasi už kampo. 

Baths - Hall

liko trys vasaros naktys

ir vėl ant palangės. ir vėl cigaretė rūksta šalia.

kai daug šneki ar mąstai apie žmogų, prisiriši prie minties. vis svarstau, kodėl 10am praleistas skambutis nepasikartojo keletą valandų vėliau. akimirką turiu ką pasakyti, kitą - nebe? žinutės šiais laikais nebeprasidangina, taigi žinau, kad perskaitė..
nežinau, ko iš jo noriu. bet noriu kažko.
jei tik mažiau metų turėtų, būtų sukalbamesnis.. aš manyčiau, kad jis dar nesusiformavęs ir nežino ką daro su savo gyvenimu. bet dabar atvirkščiai - šis kaip tik, ko gero, žino daugiau, nei aš įsivaizduoju. ir kiek vienam žmogui reikia vietos bute? aš išgaliu vieną kambariuką, jis turi tris.
bet šis savaitgalis bus ne apie jį.
nueisiu į koncertą, kur aną sykį vienas johnnycash'as pažadėjo man dedikuoti dainą, jei ateisiu jo paklausyt ir trečiąsyk. bet ten aš ieškosiu sportininko, kuris vis mezgė akių kontaktus, priplotais plaukais ir blizgančia kakta. juk neturiu ko prarasti.
tiesiog ieškau kažko. miegas palauks. nes daug smagiau susibičiuliauti su danubrukšnelisafganistaniečiugėjum, kuris visą naktį vogė mums gėrimus ir nusivedė šokti. iki kol mes supratom, kad atėjom vis dėlto ne į tą barą.
 
mano bohemianlady paliko raktus į savo sodą ir perspėjo, kad ten nesilankys kokias dvi naktis, todėl aš galiu. tai ką nuveikt? jei viena, tai aš galiu ir namie sėdėt. nes ežeriukas netoli, ir ten žmonės renkasi bėgioti, šunis vedžioti, bučiuotis, vieniši gert alų. ryža garbanių mačiau ir vakar ir šiandien, vis vieną.

pirmadienį tapsiu rimtu žmogumi: eisiu į ofisą, nešiuos kompiuterį, sėdėsiu prie stalo, gersiu kavą, eisiu įkvėpimo pertraukėlių į lauką, lauksiu 17 valandos, eisiu namo. o vėliau puošim ofisą, dažysim baltai, nuvalysiu langą, nes du vyrai nemato skirtumo. kažkuria prasme mokysiuos tobulėti.

Broken Bells - The High Road

Que Bonita Es La Vida

 
Rubin Steiner

sėdžiu naujame, įsimylėtame savo kambaryje, kopenhagos širdyje. štai sėdžiu čia ant palangės ketvirtadienio naktį ir rūkau. rūkydama apmąstau kitų gyvenimus. kokie gražūs jų tekstai, jų blogai. o savojo taip ir nerašau. nors, regis, to žmogaus, kuris darė paskutį įrašą čia, aš jau nebepažįstu. 

džiaugiausi trumpute euforija, kai žmonės buvo mano ir pas mane, kai širdis pulsavo ir miego nereikėjo, maisto juo labiau. tenorėjau gyventi oru, miestu, dviračiu, nutrintais asfaltais, bebalsiais žodžiais ir neskaičiuojamų cigarečių kvapu. prie savo ežero, kur seni/jauni/belyčiai renkasi į pasimatymus dieną iš dienos.
euforijos, kaip joms ir dera, išblėsta greitai. todėl bėgioti prie to paties ežero kasdieną daros vis sunkiau ir sunkiau: matyti tuos pačius veidus, tebesirenkančius į antrus, trečius pasimatymus, tebegeriančius n-tuosius vyno butelius, išdrąsėjusius susiglausti...

mėnesio pradžioje degiau liepsna, kurį buvo užvaldžiusi - ieškojo iššūkių, nuotykių, meilės, alkoholio, jūros sūrumo, naktinio atokvėpio ir būčinių eilės, besidriekiančios ties pilvu nakties žibintų apšviestoj gatvėj, kur nei šunys lojo, nei muzika grojo.. tik tyla. ir gyvenimas.

//
prisidegam priešpaskutinę cigaretę. prisimenam šiandienos pokalbį apie skyrybas ir nemalonius meilės potyrius ir kaip reikia pradėti naujus gyvenimus. bei kaip sunku būti neatrastam, o online dating - ne išeitis.
prisimenam amerikietį, kuris vakar buvo nuostabiai draugiškas ir davė man savo vizitinę, kad nepamirščiau paklausyti jo albumo. juk mes abu mylim red hotus, vadinasi mes draugai. 
gavau gėlytę.
iš naujo pamilau ispanus.
bėgioti nuostabu. sulaukiau neįprastų mirksnių iš neįprasto bėgiko, bet bėgant trečią ratą, jo jau nebesutikau. bet žinau, kad jis kaimynas.

čia yra žiauriai kvailas įrašas, apimtas keistai vienišos būsenos.

liko dar dešimt vasaros dienų.

 aš iš tikro tai neturiu nieko papasakoti, kas priblokštų. ir šiaip užmiršau kaip reikia gyventi liejant jausmus, bet tai tik todėl, kad dabar popso klausau daugiau. o popsas lygu tuščiai galvai. iš tiesų! dabar metas tas, kai aš esu viena pati sau. jei ir išklausau kitų problemų, man jos nerūpi ir nebetampa mano problemomis, kaip įsipareigodavau anksčiau. man tiesiog draugiškai gaila, todėl padovanoju šypseną tam kartui. kai reikia skirtis, tai reikia, bet ką aš galiu patarti? nebesakau žmonėms tiesos, ką manau. įsilieju į masę ir nusišneku, jei jie nusišneka. nekalbu, jei jie nekalba. nesidomiu, jei jiems neįdomu.

bet mano išvada tokia: daugiau teisingų žmonių, daugiau teisingų pramogų, mažiau alkoholio, daugiau kompiuterio. aš įsimylėjau ramybę.

ką pasakytų pagalbos linija?

Spotify kelia priklausomybę.
Ursula 1000 - red hot mama.mp3