- I am glad that you're experiencing a fun life. You're doing it right.

           Taip..
Tik tam, ką iš tiesų noriu veikti, neturiu draugų. ....

Vakaro kompanijai: mandarinų smilkalas, dvi žvakės ir Kodaline depresija.

Where's the fun now, huh?

Kodaline - All My Friends.

Gal Mira ir pasirenka vienišumą. Tačiau jis pasirenka mane.

Bet, jei ir kitą sykį po popietės snaudulio pabusiu išsigandusi pasaulio, todėl nenorinti palikti namų viena, VISTIEK išeisiu. Nes sooner or later we all end up alone.

Suskambėjo žadintuvas 7 ryto

Nusprendžiau, kad pavargau ir šiandien pasiimsiu "the day off of everything". Derėtų pagaliau susiderinti gitarą, o po to ir galvą. 
Bet nada, kaip ir visą šį mėnesį. Ir praėjusį..

Mano piešiniai ir atvirukai kraičioja nuo sienų, kai į juos žiūriu. Gal Bob'as sumąstė priminti apie jo egzistenciją, bet 'sorry, bro' aš turiu surimtėti ir grįžti gyventi tarp žmonių. Jau ir taip beveik viskas nukrito nuo sienų. Bet kalbant apie žmones..
Vienas numirėlis sumąstė prisikelti. O jo prikėlimą suhiperbolizavo dviejų mėnėsių delsimas atrašyti į mano "this is the end" žinutę, bei the moose bare, kai sėdėjau ir mąsčiau, ką jis apie tuos ženklus norėjo pasakyt, ties ta akimirka, ties ta mintim užgrojo jojo 'Instant Karma'. Še ir ženklas. Nusijuokiau, supykau, baigiau kavą, užgesinau cigaretę, nuėjau į gretimą barą ir susigrąžinau piniginę.

Siaubingas savaitgaliavimas.
Niekaip galvos nepalieka sakykim Yoltsas. Aš jau nebebuvau toje tiesėje kartu su visais, bet jį pamenu kur kas aštriau nei graiką, kuris visą laiką mane globojo ir ryte privertė išgerti kavos, kurią padarė per saldžią. Sunkiai rydama gurkšnius apsidairiau po kambarį - jis pasirodė liūdnas (su viena kėde, nuo jos numestais skudurais, įtartina dėže kampe, lova, bei langu su amžinai užtrauktomis apdulkėjusiomis žaliuzėmis, be palangės). Bet nesu tikra ar mačiau tikrąjį jo kambarį, ar tik imitaciją, kuri jam pritiktų. Tik įsiliejau į nejaukią visumą (ar buvau įlieta), ir garsiai sau, jam tyliai stebint, aptarinėjau savo suplyšusią kojinę, nenutraukdama nuo jos akių; jos žino, kada geriausias laikas apsinuoginti. Yoltsas! Yoltsas.. Mano nuovargis -n valandą ryto nebeleido jo pažinti giliau; pažinau tik žvilgsnį ir marškinių spalvą, įkvėpiau jo grožio. Nereikėjo man  jam įrodinėti, kad jis amerikietis ir jo vardas Dylanas, ir wtf jo plaukai tebesiekia tik pečius? Jis nesuprato, aš atsisveikinau ir nuėjau. Graikas manęs laukė.

Kodaline - All I Want.


Bet graikas nebuvo Randal'as. O taip, S, aš lauksiu.

Svarstant, koks gi turėtų būti mano naujasis pavadinimas, atsiverčiau S Magazine bet kurį puslapį ir duriau pirštų į bet kurį žodį.

Vis dėl to nesutikau, kad 'fascinating' būtų tinkamas sprendimas. :D
Antras variantas: 'sad but true'. Hm, gal visgi?

Ak, per daug nuotraukų, vis įbedu kur į pilvą ar nuogą koją..

Filosofinė knyga nutarė man išmesti: 'santykiai tarp žodžių', 'keliaujantis mokslininkas', 'sveikatai ir susilaikymui', 'vandeninės beždžionės', 'kaip patys norite'..

Sakyčiau, tiesiog tyčiojasi.. 

Bet vis tiek, koks keistas žodis yra 'beždžionė'! Be šansų, kad amerikietis tai ištartų.

ką tik žiūrėjau Clerk'us :*

Nežinau, kas nutiko, bet trykštu naktine energija. Už pusvalandžio baigsis valentino diena, o aš jau nebespėjau įteikti porelei jų creepy portretų, kuriuos ką tik nupiešiau -mat nuėjo miegot, if you know what i mean ;>

Kai kažkada pažiūrėjau iš dalies linksmą 'Easy A', pastebėjau, jog niekada nebūčiau sugebėjus pateikti top5 šauniausių vyrų personažų, kuriems nedelsiant pasiduočiau, bet dabar galiu:
-Randal'as (Clerks) (viskas, ko man reikia, kad būčiau nelaiminga :D )
-Steve'as (Singles)
-Max'as (Across the Universe)
-Marshal'as (Himym)
-Ir Slash'as, nes jis tiesiog buvo super hot'eris.
       Parašyčiau ir nerdus, bet jų vardų tiesiog neįsiminiau.

Bet vietoj to nusipiešiau sau valentino proga šešis vyrus: vieną netvarkingą ir vieną itin stileivą hipsterius, pedagogą senuką, ilgaplaukį hipį, sužlugdytą adrien brody ir itin arogantišką andrew iš mgmt. Ne ne ne, man vyrų nereikia, tik jų atvaizdų :D

Aš ilgai ketinau čia vis parašyti, bet kažkodėl nesugebėdavau. Tiesą pasakius, apsilankęs geras jausmas, malšina norą manyt, jog kažkas šioj planetoj manimi domisi. Na ir kas, jei ne. Bet vis dėl to, pridirbau kalnus juodraščių telefone, gmail'e ir čia, bet nieko.. Ko gero man nesiseka kalbėti, kai nesu pikta. Va kaip dabar - nusišneku apie vyrus per valentino dieną, ar gali būti nenormaliau? O mano nagai jau trečią dieną raudoni.

Žinot per šiuos metus aš suskaičiuočiau visus gyvus žmones, su kuriais teko pabendrauti. Niekaip nenusprendžiu, ar tai normalu, ar man patinka.. 

Naujas stalas ir naujas kaktusas - štai mano naujieji draugai. Dar kovo mėnesis pataps draugu. Beje, nueisiu į vyresniųjų klubą, nes hm, bus smagu.

Ir po velniais - pasikeisiu pagaliau pavadinimą. Žmonės nustojo būti žuvimis, o aš nebesu toli nuo namų, nes kur gi tie mano namai?

Visiems, kam netingiu, pasakoju, kaip traukinių stotyje pasigavau benamį, kad jam paaukočiau, prieš tai pamelavus, kad neturių smulkių, nes naudojuos tik kortele. Metė jis man smerktiną žvilgsnį "pažįstu tokius kaip tu" ir nuėjo prie kitų. Kodėl tas nedidulas hipsteris - benamis? Kiek ilgai? Kodėl? Jau buvo gerokai nutolęs, kol suvokiau, kad man labiau norisi su juo pasišnekėt, negu likti su savo monetomis. Mira teigė, niekada negalėtų paliesti jokio benamio, bet apie mano patapšnojimus jam per petį ir trumputį pokalbį klausėsi stiklinėmis akimis, stebėdamasi kaip vyrukas 4 metus išgyveno vien iš aukų.
Tą dieną buvau neblogai nusiteikus ir optimistiškai lyg kokia naivi mergiotė išdrožiau jam : "And you're still alive, which is great." O jis tik pažiūrėjo į mane - "Is this living?", ir nueidamas tyliai pridūrė: "I just exist.."

Vegetarės gyvenimas ėmė apsunkėti, kai suvokiau, kad pati savanoriškai įsiliejau į 'Socialinių Virtuvių' sąrašus. Pietų valgymas su kolegomis, kemšančiais kepsnius: "Negaliu klausytis, kažkoks išsipisinėjimas, lygiai tas pats kaip ir gėjai." Ką? Sekantį vakarą teko iškęsti "Earthlings", bet iš jo pasisėmiau nuostabių argumentų gailėsitės, kas užklausit. So d'ya like Zoos?

Vienas čiuvas kvietėsi susitkt, bet aš išvykau atostogaut, tada jis, o dabar jau nei vienam neberūpi kas ką žadėjo. Tačiau jis įstrigo man, paminėjęs apie sapnų dienoraštį, kurį buvo pradėjęs rašyti. Įdomu, ar man derėtų užrašinėti savo sapnus, kuriuose, kai mane prievartauja autobuse, važiuojančiame į purviniausią pasaulio vakarėlį, ir aš šaukiuosi pagalbos, S. ir S. tik sėdi kampe ir 'veizėja' kas čia bus, bet nepuola gelbėti; ar kai aš laukiu autobuso, tuzinas jų susipuola aikštelėj vienas per kitą apsiversdami ir taip kelis kartus lyg su repeat režimu, kol paskutiniajame jau ir aš sėdžiu autobuse ir verčiuosi kartu su visais autobusais, niurzgėdama "nu ble.."?; arba, kai kartu su draugais laukiu traukinio savo kieme, bet jis vėluoja, todėl aš visus pasikviečiu į butą, paprastai keturių kambarių, kur gyvena viena mama.. Bet įžengus pamatau nežmoniškai erdvią patalpą su n kambarių: viename iš jų sėdi kostiumuoti buhalteriai arkliai, sekančiame - apsirūkę per-jauni-hipiūkščiai, iš kito išlenda Oksana Pikul su savo šaika (visos automatiškai šnekėdamos ir nesiklausydamos viena kitos) ir t.t.. 

Gal daryti išvada, kad metas nustoti naudotis viešuoju transportu, kuris akivaizdžiai žaloja mane pasąmonėje? Hm..

The White Stripes-Dead Leaves And The Dirty Ground

Šamanas turi ateiti.

Jei atėjęs šamanas ar kitoks ypatingasis wizardas pasisiūlytų pasikeisti pasirinktą mano būdo savybę į kitą, atiduočiau prieraišumą prie žmonių bei aplinkos ir pasiimčiau egoizmą.

!!!

Ben Howard - Oats in the water

so i've returned

gyvenu projekte "susipažink su what's happen inside of you" ir ilgosios atostogos tariamuose namuose - aš nuoširdžiai jau be vietos gyvenime - privertė suprasti elementarius dalykus. dabar žinau, ko turiu pasiekti iki kada, o draugų išfiltravimas beveik done. apmaudu pripažinti, kad vieni jų yra sumautai sudėtingi ir pražuvę, kad ir apie kokį kontekstą aš kalbėčiau. iš suvoktų dalykų išaiškėjo ir dar vienas niekada nevertintas - mano šeima mane myli bet kokiom sąlygom. myliu juos ir aš. kad ir kokia sudėtinga istorija dalintumėmės, jie vieninteliai. pagaliau ir aš didžiuosiuos per kartas keliaujančiu bijoux. myliu ir dar kelis kitus, net jei ir niekada jų nebepamatysiu. gyvenkit gražiai.

per kalėdas gavau užsiprašyto Garbanoto Bosisto. gavau ir kuprinę, tai ką, pribrendo metas tranzuoti?

prieš pat naujus apkvaišus nuo vermuto autobuse nepažįstamajį gėjų.ko.gero.dar.jam.pačiam.nežinančiam priverčiau per jo išmanųjį paleisti man in my light ir to buvo gana, geresnio naujų sutikimo man nė nebereikėjo, bet laukė loftas.. valanda eilėj prie įėjimo, pusvalandis prie wc, 15 minučių šokio pagal nemuziką ir bučiniai čia, bučiniai ten, su naujais visus. o ką toliau? nebepamenu, kiek kartu grūdausi prie baro ir kiek kartų išeidavau į tamsą, kurioje leido rūkyti, bet pakankamai, kad galėčiau pasakyti Per Daug. reikėjo pabėgt nuo šokančių draugų ir pasibūti - that's my thing what can i say.. 
kol tamsiąjame balsų ir dūmų kambaryje traukdama 'second in a row after too many' cigaretę komponavanau laišką mintyse, kurį už valandos ar dviejų išsiunčiau žmogui su slapyvardžiu, prie manęs prisvirduliavo klausimas: can i sit here? akimirką nebesupratau, kurioj šaly sėdėjau. jis buvo ispanas (naujųjų ženklas, ką turiu daryti toliau) gražiu balsu ir neišpasakytu atvirumu. ir tai tapo mano vakaro vinimi, kurią ištraukė įbėgęs P., klykiantis mano pavardę - mat loftas užsidaro ir kurvos namo. 
kokie skanūs tuniniai makaronai, kai tau jau px išaušus valandai, kurią paprastai kelies.

Foo Fighters - Everlong

nestabdant laiko a6 j5 stabdau

kaip visada, ateinu po vidurnakčio, nes tuomet ale jau turiu, ką parašyti, tipo išminties įgaunu; pradedu sapnuoti atmertomis akimis ir iliuzijų pasauly vis kas pakrypsta į miglotus pirštus, nukreipiančius mano žvilgsnį į šviesą, į ateitį, kurią jau pažįstu. tarp kitko, ateities planų daugėja su kiekvienu savaitgaliu, su kiekvienu puodeliu vyno (taurėj per ne lyg elegantiška ir telpa mažiau).

kalėdų dvasia atėjo klausantis adeles, net pati netikėjau savo pasirinkimais, bei su pirmosios gautomis dovanomis. bet jums, mano mylimiausieji, aš nieko nesugalvoju, todėl visi gausit po CD. ir suknelės šventėms neturiu, nes nemoku jų suprasti ir nemoku apsipirkinėti, na gi kuo aš gimiau? mišrūne. dvarniaška? paanalizuočiau gilyn, bet  vienintelė mano atėjimo čia priežastis: pavargau nuo projekto iš koledžo, kurio su kiekviena diena nesuprantu vis labiau. aš stebuklingai sugebu pasirinkti sau vietas, kur nepriklausau, ir tada bandau adaptuotis, kalbėdama neva skoningas nesąmones, bet jaučiuosi it.. aj nesvarbu. gerai, kad visur nešiojuos kišeninį humorą.

namo skrendu 12-12-12. jaunesnė būdama skelbdavausi, kad 12 tai mano skaičius, magiškasis. pažiūrėsim, ar užbaigsiu skrydį laimingai. jei ne, nebereikės galvoti, ką ne taip darau! :D

„Jeigu siekdamas tikslo pakeliui pradėsi stabčioti ir mėtyti akmenis į kiekvieną lojantį šunį, tai tikslo niekad nepasieksi.“

/ Fiodoras Dostojevskis / ---> jis buvo protingas, tiesa.

phowghpowght!

Pasaulis apvalus.  
O_O

Ką tik suvokiau, kaip tai iš tiesų keista. Planeta yra vientisa, o žmogus negalį tokiu būti, nes kylą per daug neaiškumų? Ir kodėl iluminati ženklas ne apskritimas? Būtų praktiškiau, jei jau žemė apvali, mūsų protai prie to nejučia prisirišę; ar ne lengviau būtų tuo manipuliuoti ir imti mus, silpnesniuosius, kontroliuoti?

- - -

Nebeabejoju, Nick Cave'as mane truputėlį per daug šiurpina..

nuogo kūno. turi būti

cha, kiek daug dalykų supratau šią savaitę, bet pasidalinsiu tik vienu, vakarykščiu: aš nesvarbi kitiems, kol nesvarbi sau. (čia iš tų sakinių, kurie užrašomi į specialias knygeles, kad padėtų tau 'pasveikti' ir išspręsti 'problemą'..). vis tebeturiu paaugliškų paranojų, jog šis gyvenimas neapsiverstų be manęs, tai ko dėl pasirenku bendradarbiauti? nuolatos, pabrėžiu - NUOLATOS šneku su savimi (ne šnekuosi) ir prisigalvoju tokių siužetų, kad net ir pati stebiuosi, iš kur pas mane tokia laki vaizduotė, net ir dvi scenarijaus idėjas pagimdžiau, ką jau kalbėti apie bendradarbyste su madonna.
regis, viską susidėlioju į reikiamus stalčius, belieka pasiekti atsispyrimo zoną ir iš jos išvykti. jau pasakojau s. savo kiliminį brėžinį apie komforto zoną ir tą ypatingą distanciją link tikslo, kuris nebūtinai ir bus tikrasis tikslas. juk kelionės esmė yra keliauti, o ne pasiekti tašką B. sakau, susitvarkiau tuos metaforinius stalčius, kai tikrajai spintai verkiant reikia dėmesio. paradoksu aš ir gyvenu.

dabar labiausiai laukiu kažkokio sprogimo, bet veikiau tikro, nei iliuzinio - tokio, kad visai mane sutriuškintų ir vėl priverstų pirkti vyną vakarams, nes, žinokit, seniai to nebedariau ir tikrai pasiilgau. na ir kas, kad dk neturi subrandinto būtent mano gomuriui ir kad aš save smerkiu dėl kiekvienos rudeninės kcal - gyventi vistiek reikia. taip,reikia. bent jau iki tos žadėtosios pabaigos. o kaip man smalsu!

the slauhgter

THE SLAUGHTER  (iš danų k. - pabaiga)
 ---

pradėjau skaityt idiotą, manau, sutarsim. jaučiuos pati kaip idiote, kai jau trečiadienį pavadinu savaitgaliu ir pradedu šnekėtis su promilėmis atsiduodančiais tipais. negana to, leidžiuosi jų įkalbama, bučiuojama ir pamirštu, kad c'mon juk pasižadėjau - no more stupid guys, only souls. o kokios sielos būna pas kolumbus, kanadiečius ir belgus? neišsiaiškinau iki galo, bet pastarasis būtų vertas montažo, ant jo riešo - begalybė.
 - it might sound weird, but i like life.

man darosi per sunku būti: vis tos pačios pokalbių pradžios, vis tas pats šypsnis vietoj atsakymo, kad ir skiriasi vis tie patys veidai, rūpesčiai, pabėgimo ilgesys.. nebenoriu nei gerti, nei rūkyti, kad atitrūkčiau, nei bendraut su svetimais, nei nemiegoti po 38 valandas. kokia prasmė viską tęsti, jei niekas nelaiko, jei noriu namo?
- you, danish, are arogants.
- why's that? remind me where are you from?
- litauen.
- that's why.  

ir na ir kas, jei noriu aš to valkatėlės pigiais, padriskusiais rūbais ir be-Iphon'io? jei tikiu, kad tokie yra nuoširdesni, nei ale apsiskaitę ir visas jutūbines tendencijas žiną hipsteriūkščiai. bet iš tikro aš nežinau ko noriu. koks užsisklendęs ir nenuovokus fizikas, ko gero, būtų teisingiausia.

"išeini su tamsa ir grįžti su tamsa" ir tai neturi jokios slut.

And all the roads we have to walk are winding And all the lights that lead us there are blinding

Nors sakau, kad nepriklausau šitam laikui ir erdvei - vis kažkur sklandau be tikslios vietos lokalizuotis ieškodama tinkamos mistinės biosferos galaktikoje, bet šiaip džiaugiuosi, kad gimiau dar early 90's. under the bridge, singles, nirvana, u2, pearl jam, no doubt, jeff buckley, tuometinis depp'as, richard linklater, gus van sant, trainspotting, seinfeld, daria, mtv, grafic desing, new media etc.. etc.. etc..

neketinu teigti, kad šie laikai liūdni ir pasmerkti susinaikinimui, juk žmonės vaikšto su išmaniaisiais wi-fi ir skaito knygas per ireader'ius - kaip patogu! socialiniai tinklapiai (kaip šis) mus izoliuodami atima to tikro gyvenimo jausmą ir pietums patiekia tarpinį variantą.  mama norėdama susitikti su draugais KARTAIS skambindavo jiems į namus, jei lauke lydavo ir nebūdavo jai ūpo šauktis draugo akmenuko-į-langą ritualu. menas! dabar kiekvienas jau menininkas, parsisiuntęs instagram'ą, photoshop'ą ar sound editor'ių, ta prasme - žaidžiame kopijavimo principais, nes negi atsiras naujų basquiat'ų, teatsiras tik sekantieji.. 
nes 90's buvo išsivystę, jie suteikė technologijos evoliucijai pagreitį. viskas jau sukurta, tabar tik perkurkim. todėl ir turim pilna plagiatų (original vs. new-same-thing)
silveris atsakytų: ne, dabar daug geriau: žmonės prausiasi, keičiasi rūbus, į gražesnius, nesuplyšusius (nebent būtų hipsteris); kiek daug naujo avangardo, galimybių.. - tik kitais įtikinamesniais žodžiais.

Soundgarden - Black Hole Sun