apsikabinau woodie alleną ir noriu jo vėl

praėjusi savaitė, viskas lyg per rūką. dažnos promilės ir dervos nusėsti plaučiai, bet dvi kopenhagas prisimenu kažkaip. miestų nepažįstu, todėl žmones su savim paklaidinu be rūpesčio - abu kartus! po išprotėjusio 'walkin party' atsidūrėme pub'e, kuris nei gražus, nei pigus, išvis ko mes į jį ėjome.. bet pasėdėję ir lietuje atsigėrę, išėjom į vietą, kurią man kiek anksčiau atrasti padėjo danas bedravardis, todėl, nostalgija pasikvepinus, įžengiau pasidairyti į keisčiausius žmones, trečiadienį susirinkusius nusigerti ir iš manęs prašyti kvepiančių cigarečių, nes aš vienintelė tokiomis maivausi. 

nespėjus įsibėgėti kitam rytui aš jau buvau pažadėta tivoliui ir mano finansų sniegas galbūt ištirps, jei pavyks išsilaikyti "žiemą", o kas reiškia - daug juodos depresijos ir nekenčiamo pasaulio pažinimo. bet kiekvienos žiemos turi kalėdas, tad metaforiškai kalbant aš pagražinu faktus ir dar vis galiu bliuziškai švytėti. po raudonų kilimų žvilgesio, mes su sliviu iškeliavom pasiklaidinti, nes vadovauti leidom man, todėl cristianią nusitiesė per visą miestą pirmyn ir atgal, kol galiausiai radom. na.. slivis nustebo pamatyti ne soho rajoną, o veikiau vilniaus taborą, bet "žmonės yra įpročių vergai", tad priprato jis prie keistuolių ir įžvelgė tas abi puses, kurias matai: mieląją laisvę ir atgrasantį likimą. 

po dar vieno 'walkin party' beieškant cigarečių bet kur kitur, tik ne seven/eleven mes grįžome į parką kaip vynoholikai ir vaidinome porą žmonėms, kad pasijustų nepatogiai, bet čia jie - visko matę, nebesistebi, o ypač aktoriais. po mano tylaus džiaugsmo (kuris slivį užkniso) ir dar vieno nebepabaigto vyno butelio, mes susiradom moterims saugesnę vietelę, kur vis tiek buvau mėgiama ir net sulaukiau sliveriaus baltojo pavydo, kiek dėmesio gavau. na bet ne ilgam: kai praradau mano krutine labai sužavėtą katriną bei du brazilus - balerūną ir aktorių-, praradau ir save. "tavo draugė negali čia miegoti", sušnibždėjo barmenas, todėl sidabrinis vaikis palydėjo mane į traukinių stotį, kur taip pat numigti nieks neleido. tavo traukinys, sako, ir baksi man į šoną. jei ne dėl traukinio, tai dėl išmaldos: pramerkiu akis, o į mane baltasis kiras hipio akimis stebi. leidausi išreketuojama, myliu gatvinius.

traukinys taipogi draugų-šypsnių nestigo. ar aš feromonais pasikvepinau šįryt? kartu su lenku, kurio tėvai čia jau 35metus, mes pramiegojome savo išlipimus ir vėl susitikome tame pačiame vagone maršrutu atgal. gerai, kad nekeliavome kartu ilgai, jis buvo per daug susidomėjęs manimi; o mano mintys liko kartu su paliktu draugu ir aš suvokiau, kad manęs dar laukia 8 kilometrai namo pėstute, vis dar su tomis pačiomis promilėmis bei auštančia saule.

nespėjus ryte suvokti, jog apie slivio likimą nenumanau nieko, sulaukiau jo skambučio iš "nežinomas numeris" ir buvau informuota, jog jo miegas buvo prabangus, kelionė į jį - be stogo su nuoširdžiu neramumo jausmu dėl manęs. 
grįžęs namo išsimiegojo, pabudęs negaišo - "atgal į trasą". o po jos nei pusryčių, nei "pasišnekam", tik "neturiu laiko, už valandos važiuoju į Hamburgą, reik susikraut kuprinę..", apsikabinom ir "iki kalėdų".
?

Vaje vaje, kokia graži varlė

Aš šiaip neturiu leidimo ar menkiausio pageidavimo čia papasakoti, ką veikiau per atostogas, kurias ko gero pavadinčiau įstabiausiomis. dukart tranzu namo per 4 šengeno šalis, bliuzo naktys, išlauktas karvių reveransas ir niekaip neužmirštamas garbanoto bosisto 'kėbros' prisistatymas mūsų kampe - šyša stebukladarė. kiek vėliau nusigėriau S. palikus mane vieną namuose jau ir taip pragirtėjusią, o kitą dieną - princesės gimtadienis toj pačioj vietoj kaip ir pernai, kur jis šį kartą paskandino savo raybanus, o kitą rytą važiavom atgal jų išnardyt ir tą patį vakarą be akinių ir be linzių vėl ant kelio, pas brolį kaunan. nė nenumaniau, kad ten nuvykusi supykdysiu draugę, buvusią švedijoj (visi mes išgaišinę laiką stengiamės jį suspausti kiek per vėlai). grįždami lenkijoj sukėlėm avariją trijoms mašinoms (nors aš taip nemanau) ir pamatėm it komisarą reksą pro mini langą išsprunkantį aviganį. sudarytu eismo kamsčiu, be abejo, pasinaudojom ir iškėlėm nykščius kiekvienam prieš surauktą nosį. viena nosis - geologas drįso sustoti ir net kavos nupirkti. myliu tuos, kurie man duoda kavos. grįždami prostitučių lenkiškam kely nebematėm - įdomu, kur gi dingo?

berlyn'ėti man patiko, tik kodėl taip trumpai.. ir mersedesas klasikinis žavėjo ne mažiau, bet visus nubloškė samarietis Daniel'is, eisiantis į dangų pas dievą, nes karts padažo beglobių brazilijos vaikų namų sienas.

mano sakiniai padrikai nerišlūs, bet juk aš vis dar kaifuoju ir mano rington'as tebėra "bliuzo naktys". ak, ak, ak. septynis išsiskyrimus su vyrais išgyvenčiau kur kas lengviau nei vieną su bliuzais. o S. filmavo filmavo ir galiausiai ištrynė kažkaip. na kodėl, karma, a?

kelyje sugalvojau kitą kelią, dėl kurio siekti tikslų atrodo motyvuota. bet baigsiu jau čia rašinėti, nes rytoj 'esiu bėgt pabėgiot', o jau 2am.

Šeimos krizę užpildo draugai

Jis atvažiavo. Dabar miega ant grindų ir klausosi savo mp3, prieš tai išdėstęs savo prioritetų skalę ir davęs suprasti, kad tai, ką pagimdė kiti, tėra jų kūriniai. Mes leidžiame sau būti naiviais, kai tai paranku, bet subrendę vaikai kartais iškrečia įvairiausių gudrybių, o vėliau nusišypso ir nepastebi, ką tomis gudrybėmis sugriovė statyto. 

Superduperextramegasiautulingai. Štai žodis, kurį dabar vartojam. Ir kaip jį išversti į anglų kalbą? O kaip išversti absurdišką "juokų maišelį"? Mes niekada nebūsime anglistai ir mūsų humoras vidinis, bet šiedu mane prajuokina, net kai nenoriu. Juk aš keista, sakot? Tiek pat keista, kiek ir drugelis tarp drugelių.

S., išsiknaisiojus mano spintoj, išrinko rytojaus outfitą - dėrės prie vyno ir cigarečių. Miegoti lauke vistiek bus šalta, o svaiguliui ar užteks atsargų? Neplanuojam, tiesiog laukiam dieninių girtuoklių matematikų ir spontaniškos įvykių sekos, iš kurios pasijuoksim kiek vėliau.

North, East, West, South

Į namus įėjo milžiniška kuprinė, o tai reiškia tik viena - važiuosiu.

Hang massive

išploviau karmą, vandenį išpyliau;

 

S. peratrado Pearl Jam'us ir aš jos džiaugsme matau save, taip pat besidžiaugiančią kartu. Muzika stebuklinga, o ypač kukli, nes Angus Young'as šiandien mane sunervino ir, manau, atėjo metas nuplėšti jį nuo sienos. 

Kai klausau muzikos, neklausau žodžių, melodija svarbiau. Juos perskaitau tik po dešimto dainos išklausymo karto. Ir va aptikau, kaip visada, šiuo metu man tobulai tinkančią J.F. dainą, kuri priminė kartą, diskutuotą su mama, jog poetai yra kvailiai ir valgo savo liūdesį, be jo jie daugiau niekuo nebeįdomūs. 

Bet staiga man pritrūko to savo neįdomaus liūdesio, išeikvoto rudens viduryje. "Tu liūdėt nebijok, nes tik tiktai liūdesy - sielos džiaugsmas"..

Šaltoji, vėjuota vasara ir gera, šiuo metu daugiausiai bliuzo, muzika tiesiog neleidžia kyboti keistume - ji laiko mane stabiliai atsirėmusią, nors nežinančią, bet nebijančią; meilės neieškančią ir besipažįstančią su šia keista ramybe.

kiek valandų buvau pas stevie ray vaughan, aš neskaičiuosiu

 

Turiu dvi sielas: viena nepaliaujamai klausosi bliuzo, atsipūtusi dėl nieko nesijaudina ir sako, kad nesąmonė yra galvoti, kita - nesiklauso nieko ir trokšta smaugiančio streso ir liūdesio, kurie tiesiog skrieją lyg palydovai per orbitą niekur ir nenusileisdami. Net vyno nebereikia..

Nors negerai, man gerai. Štai tau ir subudiškėjau: dabar gyva, reiškias - gyvenu teisingai. Nei praeities šešėliai ir pranykę lūkesčiai, nei ateities mirtis iš bado negąsdina. Vistiek laikinumas mūsų seklys, nori ar ne, gyvenu šią 00:32 minutę ir apie ją ir galvoju.

Bet tai nesutrukdo sapnuoti vyrus, kurie savo keistumu, padaro mane keistą ir mes visi nusišnekam, va kaip dabar.

beer bombs on 1st of summer

Atsikeliu ryte po kasdieninės duonos - Seinfeld - ir pasiruošiu pirmai vasaros dienelei. Susitinku su Mira ir išliejam visą sukauptą pyktį nepaliečių egzistencijai mūsų gyvenimuose ir nutariam, kad be jų ateity bus ramiau. Sprogdinti nesiruošiam, bet man labai patinka žodžiai: mental terrorist. Vėliau su S. attendinam pokalbį dėl darbo, kur sistema neaiškesnė negu penkiamečio rašyba. Ir po viso to chaoso mus gatvėje susistabdė mergaitė su brainwashing'o tikslais: kas tave slegia šiuo metu; kokie santykiai su žmonėmis; ar bijai dėl ateities? Na jau tikrai, imsiu ir atsiduosiu tavo klausimams.. Mano ir išblizginto dano pora baigėme anksčiau savo "savanaudiško atvirumo valandėlę", todėl jis mane nuvedė ir paslėpė mažam kambariuke. Įėjusi S. išvydo mane sėdinčią ir žvelgiančią į didelį ekraną bei besi'brainwashin'ančią toliau.. Bet mes tiems žmonių pokyčių ištroškusiems žmonėms savo skepticizmu niekuo negalėjom padėti. 

Visada mėgstu parkus. O šįsyk.. Įprastai einam susirast neaplyto suoliuko savo arbatos pertraukėlei ir še tau - 4dešimtį perkopęs vyrelis kraujuoja vidury baltos dienos, susileisdamas sau velniai žino kokią dozę. S negalėjo į jį žiūrėti, o aš nenuleidau akių: mačiau švirkštą, išsipūtusią veną ir kraujuojančią stambią ranką, žilstelėjusius plaukus ir apdriskusius marškinius. Jis mūsų nematė, gal net nejuto praeinant, o aš - tiek mačius ir skaičius, girdėjus ir net sykį bendravus su narkomanu - veiksmo kulminaciją mačiau pirmąkart ir įsiminiau it Mona Lizos šypseną, kukliai raiškingą. Anot little J. - susipažink su centrine Kopenhaga, šiuo įvykiu čia nieko nebenustebinsi. Ar aš senojo sovietiško mąstymo, kad gal ten, kur vaikai laksto, nesielk savanaudiškai? Naujasis Maiklas net manė, jog mokyklose moko vis dar rusų kalba; tai matyt išsisaugotas nepriklausomybėje užkuodotas mentalitetas šaknijasi mūsų smegenyse it augalai priešinasi cemento galiai norim mes to ar nenorim.

Anyway, perpildytose vakarykštėse sostinės gatvėsė mes po neįdomaus, daniško, sekso pradžiamoksliško spektaklio, permirkusios nuo lietaus ir apšilusios nuo vyno, skynėmės kelią pro distortion fanatikus su neišsenkančiomis alaus bombomis ir jautėmės einančiais prieš minią - tapom against'eriais. Bet norėjom namo.

"o ir šiaip - visas daugelio žmogių gyvenimas yra dingusios minorinės natos"

 Šiandien stebėjausi savo pačios akimis iš dar neregėto artumo – atsispindinčiomis akiniuose prieš saulę jų nenusiėmus seno traukinio vagono viduje. Šiek tiek išsigandau matyti jas iš tiek arti: paprastai net atsikišusios nosies nesivarginame pastebėti.. Akys gali būti mąslios gal kiek per daug.  Gal taip ir neturėtų atrodyti kalbant apie savąsias, tačiau kažkas buvo.. Man nebekyla neaiškumų dėl ne kartą girdėto „ką tas tavo „žvilgsnis“ reiškė?“, į ką niekuomet nerandu atsakymų ir turbūt todėl, kad paprasčiausiai pati jų niekada nematau! Ir štai prisimenu Harį, drįsusį man paaiškinti, ką mano akys jam kažkada pasakė ir ko aš pati nesuvokiau. Kokie mes psichoanalitikai, kai reikia! Bet iš tiesų – supranti visus kitus, bet kai klausiama apie tave: aghm, nežinau.. Kur kas lengviau tuneliuku transplantuotis į Johno Malkovicho makaulę ir gyventi savo egzistenciją jame - pasijust vertingesniu.. Jei tik Charlio Kaufmano fantazija turėtų realius atsikirtimo taškus.

------

Pasaulio žmonės, freeman‘ai, kiti tyrinėtojai niekada nebus tokie laisvi kaip vadinąs – karštakošė medicina juos susigrąžins. Gali būti kur tik pageidauji, bet aprūpintas būsi vien tik namuose, kur nors bent vienas šalimasis mokės ištarti tavo vardą be klaidų reikiamu numeriu.

O kol kas tas šalimasis jaučiasi it žuvis prieš srovę – kankinasi, kad nieko padėt negali. Meilė negydo.

Clogs - Last Song

P.S. citata pavadinime pasivogta iš Dharmos Valkatos.

Something In The Way

Nebežinau nieko geriau už susisuktą vyšnių cigaretę psichodelikų doors'ų solo metu: pralenkiantys traukiniai tampa gyvatėmis, žmonės - mėlynai spinduliuojančiais ateiviais; aš kartu su jais įlipu į vieną iš gyvačių ir valandai pamirštu, kad keliauju ne į dangų.

Veliau tai pasakoju S. angliškai, nekreipdama dėmesio, kad senasis Šarūnas sėdi šalimais ir savo daro; o toji nesirūpina ir kažką visai kita man atsako, pamiršusi mano gyvates ir terabitiškas keliones. Aš nusišneku, o ji teisingai daro.

Atėjau čia pasiskolinti sakinių, kurių dar neparašiau. Rašyti norėjau apie gyvenimą, kurio neturėčiau turėti sapnuose ir 4 dimensijoj. Bet nekontroliuoju savęs, kaip ir jūs nekontroliojate savęs - patys tai suvokiat. Mes tik naiviai bandom apsigauti, kad mūsų pasirinkimai yra mūsų. Ne velnio, jie jau sugalvoti ir jų pabaigos nuspręstos ir aš tik dabar suvokiau, kad noriu būti sena. Senoliai žino daugiau (kaip ir kūdikiai). 

Bet pasenti nepavyks, jei mano plonus nykščiukus suvažinės agresyviosios Vokietijos greitkeliuose, bet apie tai vėliau..

mistaking myself for a grain of sand

aš nenoriu čia nieko rašyti, bet rašau.

nenoriu mąstyti, bet mąstau.

nenoriu valgyt, bet valgau.

nenoriu būti, bet esu..

ir tai tik dėl pilkos dienos ir  ale draugiškų sakinių "žinai, neskubėk teisti.." bei mano pačios per ryškaus naivumo ir dostojevskiško optimizmo, kuriuos galėčiau parduoti su didžiausia nuolaida. būkit naivūs ir draugiški, visi kiti žmonės! aš būsiu augalas dabar.

kai nėra vilties, jos man ir neduokit! po to ir stebitės, kodėl tiek daug išprotėjusių keistuolių.. nuo tikėjimo. 

laukimo!

liquid visions - morning rain.mp3

ęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęęę

Inside a break there's only moments that hide
Every mistake is really worth a try.

Man patinka, kai dienos yra melancholija ir taikosi prie manęs it susitarta. Aš pavargusi tuščiagalvė skrendu per laiką ant savo aladiniškos paklodės, nors tiksliau - sklandau. Kad kur nuskristum, pirmiausia reikia turėti tašką B (o aš net A nenujaučiu).

Labiau suprantanti, auklėta, Sex & The City mokinė, aš (nebe) nesureikšminu įvykių dainuojančių tema "čia ir dabar". Atsitiktinumai išlieka šypsenomis susiraukšlėjusiose odose, o aš žinosiu, kad mėgstamiausiasis 12 nepaliko manęs tuščiai.

Švaistau laiką 40 minučių įsivaizduodama save sklandančią nedimensinėje dūmų erdvėje. Aš įsižioju ir pabandau įkvėpi nieką; galiausiai suvokiu, jog tai viskas. Frusciante pasakytų:  Inside of emptiness.

---
 

Ir ji, draugė mieloji, liepė man bendrauti su žmogumi, su kuriuo jau nebenorėjau bendrauti. Ir aš nusišypsau, nes praėjusios savaitės disbalansas tęsis ir sekančią. Neatpažįstu jausmų, nepažįstu savo tipo žmogaus.Ar aš tas, apie kokius susižavėjusi skaitau, kas mane augina, ar tas, kokiu turėčiau būti, remiantis biologiniais ryšiais ir prideramumais.. ak ak ak, bla bla bla.

Gera turėti draugę, kuri man grąžina mano pačios duotus patarimus, kai juos pamirštu. Išmokome dalintis.

laikrodis šėlmiškai tiksi dar garsiau. (suleisdamas kraujagyslėn nuodingiausią prarajos injekciją). arba nežinia nėra mūsų draugė.

Charlie Kaufman: To begin... To begin... How to start? I'm hungry. I should get coffee. Coffee would help me think. Maybe I should write something first, then reward myself with coffee. Coffee and a muffin. Okay, so I need to establish the themes. Maybe a banana-nut. That's a good muffin.

                                                      (Adaptation)