piece/ peace of my heart

Šiandien tris valandas klausiausi Janis Joplin, kol susukau 19 cigarečių ir vieną surūkiau savo Magic room'e (mano kambaryje mažos durelės veda į nedidukę vietelę po stogo čerpėmis, kur aš kuriuosi bohemišką kampelį savo atsikvėpimo ir ramybės minutėms. Gal kada nors įamžinsiu.) Ir tai dariau pirmą kartą, pamokyta dėdės youtub'o. Sakyčiau, padirbėjau iš peties dėl savo plaučių neigiamo likimo. Tuo pat, nusipirkau sportines kelnes ateinantiems pavasariniams bėgiojimams. Ar ne paradoksiška? Bet turbūt egzistuoja sveikuolių narkomanų - pasaulis juk toks įvairus.

Kažkodėl daug meilės dabar jaučiu žmonijai, norėčiau imti ir apkabinti, bet tai padaryti būtų gana keblu.
Apkabinsiu pagalvę.

rašytas telefonan prieš dvi dienas

Po Star Wars'ų ir kitų juokingų nuotaikų užsimaniau didelio sniego karo: su storom uždangom, vietoje sukurtom strategijom ir komandom. Kokie tikri vaikai kariautojai kadais buvom! Tarp kitko, karo tematika man primena, kad jau trečiadienį pradėsiu koledžiaut - ir žinau, kad ten kovosiu su visais, kad tik nesusirasčiau draugų. Nežinau, iš kur ta priešlaikinė antipatija užgimė. Turbūt tiesiog pripratau prie nihilistiškų jausmų..

Po dar sykį peržiūrėto "Bautiful Mind" panorau suprasti matematiką - tik šitaip galėčiau iškeliauti į visatą. Suvokčiau nesuvokiamus antgamtiškus reiškinius. Bet mes, paprasti mirtingieji, taip ir liksim Žemėje, kol mus užkas - į žemę. Nėra ko krimstis - nebe pirmi. Šiaip viskas pozytivia emocija, nes, jei suprasčiau skaičius, nesinaudočiau vaizduote (juk nėra jokios logikos joje), o kas man liktų be vaizduotės. "Travel great distances in your mind" - dainuoja Frusciante, tad ir iškeliauju ramiai patripint, kur gimsiu lūpikautoja vaidilute.

Labai graži daina (nuorodoje). Kai ACTA įsigalės, nebesisharinsim niekuo. Cha. Grįšim atgalios į tėvų uždraustus laikus - vargšai tai patirs dukart.

O šiaip, jei kas čia ir perskaitys šitą mano bereikšmį įrašą, tai paprotestuokit:

http://peticijos.lt/visos/60105 - Stop ACTA! (lt)

http://www.avaaz.org/en/eu_save_the_internet/?fp (Internacional)

Kas nenorėtų būti juodaodžiu, tegu sviedžia į mane pomidorą.

Mano meilės bohemai neriasi iš kailio dėl vyno ir visų rūšių rūkalų - kaip aš jiems pavydžiu, nes jiems niekas nerūpi, išskyrus karts nuo karto papildyti cigarečių atsargas. Lyg Kerouac'o romane sėdėjau įsiglėbusi vyno kaklelį ir klausiausi niūrios, neišpildytos jaunos poezijos skaitovų konkurso intonacija (su būtinais pritylėjimais pabaigoje), bet apmąstymams tiko viskas, kas nebuvo tuščia. Ir nebuvo hipokratiška - dievaži, tai patys bjauriausi žmonės pasaulyje!

Sunku čia ką nors parašyti - galva išmedituota megėjiškomis pastangomis. Kiek sekundžių trunka nirvana? Skrendant virš pukinių debesų nieko kito netrokšti, kaip kristi žemyn - į tuos kamuolius, spiruoklingai atsitrenkti dangiškų drebučių patale ir ten pasilikti amžinai kartu su saule. Na tai kiek sekundžių trunka nirvana? Gal pavyktų nesuspėti suvokti, kad ji pasitraukė, dar prieš šiurkštų ir negailestingą plojimąsi žemėn? Taikiai ir dangiškai atsisveikinti. (Čia tas pats kaip pasikarti, tik gražesne idėja.)

Daug grožio šiam pasauly yra, išpuoselėto ir nelabai, ir viskas netolygu. Neklausiu kam, tiesiog "Draugiškas eikit velniop" visiems žmonėms, kuriais norėčiau būt.

tutururururūūū

Dvikojai juokiasi ir verkia vienodai: lygiai taip pat kilsteli lūpų kampučiai, žandai, iššiepiami dantys, susiaurėja akys.. Ir garsas, atodūsiai - skamba panašiai. Juokas per ašaras, ar ašaros per juoką? Kažkaip paradoksaliai keistai. Ir aš traukinių stotyje savo žiūrinčiu, bet nieko nematančiu žvilgsniu kažkodėl sufokusavau visu balsu verkiantį vaikėzą, tuščiomis šaltomis akimis. Aš tam siaubo filmo herojui viliausi atiduoti savo šokoladą, bet pagalvojau, kad jis nepamėgs juodojo - juk ir aš pati jo nekenčiau. Ta pabodusi juoda spalva primena, kad dar nesvajok apie vasarą, bet mama numegs man spalvotą otą megztinį ir tada bus vasarvydžio nakties sapnai; ir vėl galėsim lakstyt šlapi bliuznakčiuos, nes nenorėjom turėt maudymukų, o ir šiaip lijo per smarkiai, kad kas nors rūpėtų.

Vakar su roomie pradėjom savo footrip'ų maratoną: mūsų kišenėj - 18 kilometrų ir viena kita nuotrauka, įamžinusi Bleiro raganų mišką, mus ir netikėtus atributus, po kurių dainavom "Imagine all the babies hangin' on the tree, uuuh/ You may say I''m a killer, but I'm not the only one.." Nieko sau atradimai. Bet turbūt nederėtų išsigąsti, juk kada nors stebėsiu vudu apeigas arba dainuosiu su bodhisatvom ir nieko nesuprasiu, nes iš tikro miegosiu.

Pokalbiai, pokalbiai. galiausiai išvadą padaro genijai:

'Wanting to be someone else is a waste of the person you are.' 

                           'I'd rather be hated for who I am than loved for who I am not.'

                                                      (Kurt Cobain) 

ab ba.

Prašau, nevadinkit manęs keista. Kokia aš nesu. Ir aš nesu  kitokia. Aš tokia pat nuobodi, kaip ir likusi dauguma. Liūdnai ir nykiai. Pasaulį matome skirtingai, bet visi esame vienodi: aš nekenčiu technologijos, bet pirksiu naują telefoną. Aš netikiu digitalizmo versme, bet tai vyksta pradedant feisbuku. Mes skiriames tik muzikos skoniu, kas suprantama, reiškia viską, bet tuo pačiu ir nieko, nes viskas per ne lyg subjektyvu. Arba aš per labai apsupta normalių žmonių.

Tuo pačiu kaip nekenčiu būti vadinama "keista" (koks negražus žodis!), taip pat nekenčiu būti lemtinga kitų gyvenimuose - nemėgstu duoti patarimus.O aną vakarą nieko kito ir nedariau, tik išklausinėjau visų liūdnas meilės istorijas, vieną už kitą nuobodesnes. Patarimus turėtų duoti Dumbludoras. Ieškokit jo :)

Laimingų naujų 2012, Martyna.

trečią am. aš nežinau, ar jau naktis ir ar jau reikia eit miegoti

ar čia kvailas laiko mušimas dėtas ar kas, bet noriu sukurti biokomediją, iš kurios juokčiausi vien aš. tik pasakykit man "pirmyn" ir aš stačia galva pulsiu išdarinėti kažką kvailo. kažkaip reikia kompensuoti 153. aš per rami.

laukiu penktadienio 13. heloviniškom nuotaikom skrisiu į lt. o tada tranzuosiu po savo šalį į kauną ir į plungę ir į dar kur nors su naujom pirštinėm ir ilgesiu kelio dulkėms ar lietui. nes kelyje nerūpi man niekas, tik tikslas. tikslas - būti. 

dar susitaisysiu dantis, nes gal ir nebevalgau mėsos, bet kaip mes, liūdesiai, atsisakysim seratonino. ir plaukus kirpsiu. o čia derėtų išgirsti patarimą. vienaip ar kitaip, pajutau homesickness, ko nesitikėjau.

 

naujiems metams turėčiau sugalvoti norą ar pažadą. ir kaip tą padaryti, kai jie visi sudžiuvo mano gan per sūrioje jūrelėje?

      svajosiu apie kristalizatorių. 

 linksmų jums naujų, įsivaizduojami draugai. o aš einu išsirinksiu filmą.

vis dėlto, šypt.

148 = viena diena

Atėjau į laiką, kai šventės nebe šventės. Dirba žmonės per šventes taip pat juodai kaip ir visus metus ir įpranta nebesureikšminti. Atėjau į laiką, kai svajonės keičiasi į liūdesį, pasakos apie princus - į vyno butelius..

Prisižiūrėjau šiandien per daug Paryžiaus. Todėl, be abejonės, mano vienišumas tapo dar vienišesnis. Juolab, kad ir vyną pamiršau - liūdesys toks šlykščiai sausas.

Kiek tų gumulų gerklėj telpa? Kai žinai, kas tave skandina, kaip to atsikratyti ir išbristi krantan naujai pradžiai? Na, Dumblodore, ką atsakytum? Jei turėčiau laiko mašiną - žaisčiau praeitimi su savim ir kitais. O dabar teturiu dvi naujas Kerouac'o knygas.

Jeff Buckley.mp3

Kaip gera būti prisimintai žmogaus, kuris jau turėjo būti mane pamiršęs. Galbūt ne visos vos pabrendusios draugystės nusirašo atsiradus nuotoliui. Ir galbūt aš turiu kažką, kodėl žmonės pasiilgsta su manim kalbėtis? Šypteliu, kol dar neatskubėjo viską gera neigiantis įprotis.

Šiandien pirmąkart snigtelėjo. O kalėdų dvasia ateina ne tada, kada šventiniu popierium išsitapetuoji sieną, o tada, kai jau visos dovanos supakuotos Eric Clapton‘o ritmu (kalėdiškesniu nei Sinatros) ir paslėptos laukia eglės kvapo.

Ramiai ir šiltai einu miegoti. O ryt jau bus atvažiavusi mama.

no past, no future

Jei 60 - ieji būtų mano metai, aš neturėčiau paralelinio pasaulio. Išgalvoti personažai būtų tikri; arba aš būčiau tikra. Gal mane ar mano personažą niekingai nušautų kaip Billį Easy Rider'yje, bet bent neturėčiau virtualios egzistencijos. Ir kaip drįstu tatai vadint egzistencija? Vienaip ar kitaip, kalbėti ir tikėti galbūt būtų paprasčiau. Laukčiau laiško ar telegramos ir slėpčiaus po trapiu britišku stalu, tikėdamasi, jog bombardavimo sukelti drebėjimai nepraskels mano beždžioniškos homo sapiens kaukolės nuolatos lyjančiomis plytomis.

Pacifistė nenori karo, nenori bombų. Užtenka vienintelės bombos, sprogdinančios mano nykias smegenis - šio laiko. Šios nerealybės. Pamiršto egzistavimo.

Unkle feat Ian Astbury - When things explode.mp3

natural selection

Kodėl žmonės dalinasi pasaulį lopinėliais? Juos susmaigsto vėliavėlėmis, kaip europiečiai įsmeigė tik atrastoje Amerikoje, Amerikiečiai – mėnulyje, valinskai – Margaritos saloje, mes – ten, kur ir gyvename.

Kodėl visi turim turėti nuspręsta vietą pasaulyje? Žemė ir taip subraižyta: žemynais, šalimis, miestais, tvoromis..

Just sky has no country side...

                                                yet..

pirksiu vyną trilitriais

aš niekam netikusi..

(nuotrauka mano)

jie beldžiasi tik naktimis

Kodėl užgesus šviesoms ir sumigus žmonėms aš panoru groti ir rėkti kaip Milla Jovovich dainoje apie šunis? Iš kur ta ekspresinė energija, jeigu nemiegu nei naktimis, nei dienomis, nei įsivaizduodama? Mane mėgdavo vadinti pelėda, nes kaip mėlynas kūdikis aš visai nesupratau, kas yra miegas. Vėliau kieme viskas kažkaip persikreipė į naktinę plaštakę, nes kasnakt pasilikdavau ilgiems begaliniams pašnekėsiams apie knygas ir filmus ir pasaulį atbulai. Tuomet nė nesupratau, kuo buvau vadinama taip pat to nesupratusių kiemiokų. Ne toks ir baisus dabar atrodytų tas gyvenimas, - kalba sustingęs mano laikas.

Ką daryt, kai nori gyventi pagal "visada į priekį - niekada atgal!", bet esi įstrigęs savo ankštam laiko intervalėly ir lyg švytuoklė mosikuoji pirmyn atgal dieną iš dienos.. retoriniais klausimais vargstu aš.