I'll tell you all my secrets, but I lie about my past.

The National - Exile Vilify

Važiuodama traukiniu kaip įprastai atsiribojau nuo kaimynų ir garsų, panirau į laidus ausyse ir popierių rankose. Įtemptai krebždenau žodį po žodžio, iš pykčio, nežinios, tuštybės, tuštumos. Lyg išsiveržęs ugnikalnis pabiro nemokšiškos emocijos ir atkreipė dėmesį - supykdė šalia sėdinčius kaimynus, atsakydama jiems užsimerkiau.

Iš kur tas nenusakomas liūdesys? Noras apsiverkti traukinyje, gatvėje, campus'e - kur yra žmonių, o kur jų nėra - susigniaužti į nebūtį ir neišspausti nė miligramelio, į svečius pasikviečiu smerktinumą ir kartu šaipomės iš to, ką matau, kai žiūriu į brolį-asilėlį. Kajokas suprastų. Pagal mūsų su S. pasiskaičiavimus, mano kasmetinė depresija turėtų pasirodyti tik po trijų mėnesių - kur gi suskubai, klausiu.

"There is much fun to be had. Music, movies, books, paintings, drawings...I hope you have these things where you are. If you have them, what does the real world matter anyway?"
J.F.
Tai mano mėnesių/metų/ amžių moto. Kam iš tiesų rūpi realybė? Aš net nenoriu aptarinėti, ką mano kūnas veikia šioj žemėj - mes vis vien einame ne kartu. Ir šičia rašau tik susireikšminus jausmingumu. Kai nusprendžiu, jog metas pasikalbėti su įsivaizduojamu įdomiu pasauliu, kuriam meilės netenku vis labiau ir labiau. 
emptiness replace my soul.

Soley - Read Your Book

 Ar aš vietoj? Turiu galvoje, ar mano kelias nupieštas teisingomis spalvomis, ar jas reikia perpaišyti ir nustatyti kitą braižą? Galbūt ne Danijoje, ne internete ir net ne Ispanijoje, kurios kvėpiuosi it vienintelio išsigelbėjimo ateityje, galbūt net ne galvoje. Galbūt..

Nereikėjo vartyti S. naujųjų knygų, žinojau gi, kad sugrįš nostalgija ir neteisybės šauksmas. Aš nebesistengiu. Ar verta susikurti tikslą, kuris tėra iliuzija, ir jo siekti - siekti apgaulės, melo burbulo, kuriam subliuškus ir gausiai apsitaškius, likti išdulkintai savo paties protinio apsimetinėjimo? Bet pabėgt negaliu. Ir S. piktu tonu kaip anąsyk išdrožtų: "bėk, jei nori. pastoviai apie tai šneki, bet nieko nedarai.." Ji nenorėtų, kad aš paklausyčiau jos, ji liktų viena, bet ji rami, nes žino, kad neturiu kur eiti, neturiu stiprybės. Stiprybės atsisveikinti. Palikti.
Norėčiau kartu su visais judėti priekin, kartu su "S trejybe", kurie rodos tik trim žingsniais nutolę nuo manęs, bet tiek užtenka, kad nespėčiau paskui. O Slivis visados buvo prieky manęs kur kas toliau, nei norėčiau tikėti. Čia nevyksta koja-kojon, čia "bėk, jeigu spėji, jei ne, gal aš kada suklupsiu ir palauksiu, jei tik nebūsi per toli". O aš būsiu už horizonto, kad net matysiu kitą horizontą ir spėliosiu, kiek jų dar liko įveikti - begalybė. Na o S. dar laikausi įsikibus, kol turiu laiko. Tik laiko terpejė sustingti mums neleis niekas..

Galbūt suknelė ar nauji batai mane pralinksmintų, pasipuoščiau ne/laimingų pražuvėlių baliuje, bet ką aš, aš juk nekenčiu daiktų. O suplyšę rūbai juk gražesni, ar ne taip svarstėm šiandieną? Galėtų būti ir blogiau, aš nors nepardavinėju čeburėkų.

3 is enough to be ready

Most of the time I don’t have much fun. The rest of the time I don’t have any fun at all.

-Woody Allen

Nerūkykite hašo per giliai - išprotėsite. Patys naruosite savo penkis filmus tuo pačiu metu ir nesuprasite, iš kur tiek daug sulėtėjusių (arba pagreitėjusių - nepamenu) pikselių bei dimensinių išklydimų su padaugintais audio įrašais. Viskas jau sumontuota ir tik komentuoji mintyse kiekvieną minimalią smulkmeną, nes jau ją žinai, jai nė neišsipildžius. Dievaži, tikrai maniau, kad išprotėsiu. O į Cristianią atėjau tik pasišnėkėt su Mira ir palaukt, kol S. atvyks miestan mano gimtadienio atšvęsti, kurį būčiau norėjus prasėdėti namie, nes kiekvienam gimtadieniui mes jau iš anksto nusisprendžiam savo nuotaiką: savęs ir vyno duetas vienišoj kambario lovoj.

Anyways, viskas klojosi kažkaip netikėtai. Vis dar supikseliuotame pasaulyje, kur kurį laiką stengiausi neišsiduoti nieko nenutuokiantiems draugams apie mano iškeliavimą į kitą scenarijų, Burgerking'e valgėm atsineštinius sumuštinius ir planavome birthdaygirl svajonių naktį. Aš visai nesvajojau, jog iš S. bare pavogtų jos mylimus stuff'us ir palikti jos vienos jersio amerikiečio glėbyje nenorėjau, nors ir žinojau, jog nieko jai nenutiks. Praleidus naktį pas pusiau rumuną daną ir, jei nesuklysiu, it kūdikio sapnuose nuogą kinietę, o ryte tyliai išsliūkinus su pavogta morka aš keliavau tiesiai į 'utopiją', anksčiau nei pabudo galva.

Pagaliau grįžus sulaukiau vokiečio, kuris sumaišė mano smagenis su nuobodžiausiu gruntu be smilčių ir nieko nepaliko išskyrus vokišką vyno butelį, už ką širdingai dėkoju, nes vyno troškau kaip nieko daugiau. Jam atsigulus mano kambario kampe ir išsileidus plaukus, išvydau tūnantį gražų vyrą, kol  nepradėjo šnekėti ir nesugriovė mano besikuriančios iliuzijos apie išvaizdų ir vidinių žmonių skirtumus, išraiškas. Štai kodėl tiek daug žmonių man gražūs, nes su jais nesikalbėjau!

I've never been an intellectual but I have this look.

-W.Allen 

The middle east - lonely
The middle east - the darkest side

veidrody pasišokau salsą ir kitas españas

Na gerai. Šiandien aš ne tokia pikta ir galbūt pasaulis nebe toks išprotėjęs, nes nulijo ir nuplovė kaukes. Nuplovė mano veidą.

Ryte atradau Sliviaus paliktus džinsus ir kaip mat juos užsimoviau, kad pasijuokčiau. Mano ploniauso draugo džinsai man dideli - neįtikėtina, ką gi, išsigelbėjo nuo pasisavinimo. Į viešbutį išvažiavau savaisiais. Iš prisirinktų plastikų ir sumestų į automatą (prieš tai padraugavus su mane užleidusiais tokiais pat žaviais varguoliais) pagaliau nusipirkau cigarečių, o, kai Mira pavaišino kava, išvis nušvitau. Ji metams pasikvietė mamą pagyventi pas save ir aš pamaniau, kad išprotėjo ir dabar užsiminėja mazochizmu - nepraėjo nė mėnuo, o ji jau guodžiasi intymumo trūkumu. Ir aš neteksiu savo kambarėlio, kai pagerės laikai ir mudvi su betmene S. išsikraustysim į studentų pasaulį: kaip gyvensime tada neperkandusios viena kitai gerklės? Na, bet jei ji švytės kaip šiandien, kai negalėjo nieko daugiau pasakyti tik "buvo žiauriai osom", užgims ir pas ją pozityvas ir tada jau ji gydys mane nuo abejingumo. Džiaugiuosi už jos atėjusią sėkmę labiau nei džiaugčiausi savąja ir, kai ji šią eilutę perskaitys, gal nepatikės, nes santūriai išklausiusi tik tyliai šyptelėjau. Šypsenoje taipogi slėpėsi žinojimas - nuo šiol eisime skirtingais keliais, nors tuo pačiu mišku.

million miles of water ir aš vieniša nesijaučiu, nes turiu nors ir vieną, bet SAVO stiklinę vandens.

My life goes blank

My life goes blank

My life goes blank

My life goes blank

My life goes blank

My life goes blank...

Nieko malonaus nedarau, nieko neįkvėpiu, nerašau, negroju, niekur nekeliauju.. Aj, nors jo - keliausiu ryt į viešbutį, mylimiausiąją utopiją. Ir kaip kas drįsta klausti "Do you like working here?" Žinai, visą vaikystę tik apie tai tesvajojau. Idealistai mes, ble. Bet aš vis dar tikiuos, jog po metų pasaulis nuveš mane į Ispaniją, kur valgydama vynuoges bendrausiu su karštakraujais ir mėgausiuos jų malonėmis. Pasaulis galėtų duoti ir draugą, kuris prilaikytų mano protą. O kol kas dar Dovydas kiek gali, tiek moralizuoja pats būdamas be moralės - man visada patiko šis jo bruožas.

Susapnavau, kad mirė mylimasis bosistas ir leidau sau išsiverkti: iš pradžių verkiau dėl laikinumo išgąsčio, dėl muzikinės netekties, vėliau - dėl savęs. Juk visada už save verkiam nuoširdžiausiai. Bet ašaros vilgė skruostus tarsi peiliai, todėl nustojau apsimetinėti nelaimingiausia pasaulyje ir prisiminiau Peru meilės nešėją - jo nejaudina pesimizmas. Pavokim ypatybes? Lengva, kai esi krasavica, nors jis mane užtikrino, jog realybėj aš nekęsčiau Jovovich. Tačiau, konkurencija nužudys. Visus, išskyrus išprotėjusius,

po darbo liekame mieste valgyti sutrupintų sausainių ir prašyti popierėlių suktinukėms

neužmigsiu, jei nepasidžiaugsiu, jog S. nepasmerkė manęs už mano peruvian'išką patirtį. maniau laikysiu savyje iki mirties, bet kiekvienas vyno butelis praveria mūsų protus ir mes tiesiog išrėžiame viską, ko net nesitikėjome kada garsiai išsisakant. ji man ramiausiai atsakė, kad jaunystė dėl to ir yra kvaila - kad mes ją išnaudotume nemąstydami, vėliau bus dėl ko nusišypsoti. po mini festivalio, kuris tebuvo viena didėlė nesutarta žmonių masė vienoj vietoj, mes iškeliavom į gėjų fiestą, kur rasimės ir rytoj. šokom pagal rihaną bei kitus man nepažįstamus garsus ir gėdinomės, kad nemokame judėti kaip tie little sparklings. palikusios raibuojančią minią su šešiaspalvėm vėliavėlėm traukiny sutikom sportininkus ir boružėlę. 

drįsiu pasakyti, šiandien mes fainos. gaila, kad jau teks miegoti.

isn't everyone using someone?

kai labiausiai skurstu, neriu dar giliau į tamsą ir užsikloju sąmanomis. nenoriai išvengiu idėjų, jausmų, tikrovės suvokimo, 'geležinių popierių'.  bet pozityvas kybo kaip ir kabėjęs.

pamečiau telefoną, nusijuokiau, parašiau sau piktą laišką ir nupiešiau jam pavadinimą 'i hate how irony loves me'. o papasakojus tai savo vienkartiniam Peru draugui buvau apvogta ir sakinys tapo nebe mano, nes jis jį kada nors sudainuos ir gal net man dedikuos, kas vargiai tikėtina iš pamaivų žvaigždžių. tačiau, pasak jo, jis nebus rockstar ir aktorium nebus, nors pirmasis debiutas ir nuplėšė rūbus nuo kojų - jis bus misionierius ir skleis meilę visur ir visiems, kas tik pasitaikys jo kelyje. ar mes tapom palaimintos ir pamylėtos, pasakyti negaliu, bet "it's a worderful world' sukėlė keistą jausmą ir buvimo jame suvokimą. buvimo pasaulyje. 

Peru draugas ir antrą naktį miegoti neleido  ir prisipažinėjo ir prisipažino, kad nemėgsta pink floyd'ų, bet vertina mano skonį ir mano vyrus-idealus. jei jis nebūtų buvęs saldainėlis krasavica, būtų tikęs sąrašan, nes mano skolintasi filosofija pritarė jo; tačiau dainuodamas jis neužsimerkia..

tikėjausi parašyti daug ir gražiai, bet nekažkas gaunasi, tad einu toliau atradinėti: gal susipažinsiu su dar vienu nauju kaulu savo sandaroj. Lucky - radiohead.

ain't it strange

 

aš esu stirna vaikštanti tik kilimais ir šokliuojanti tik per baltas drobes ir niekingus hūverius it inoringas asmenybes, kurios tyčia mano laiką vagia. be šešėlių ir ypač be veido nustebinu savaisiais "hej hej" ir išsigąstu, jog tai gali įsigerti per odą ir kartu su krauju pulsuoti ištisai per visą venomis išvagotą kūną. tyliu. mes nesame ką darome ar mes kaip tik esame tai ką darome ar tai ką darome neturi nieko bendra su tuo kas iš tiesų esame. arba mes nei darome, nei esame.

Patti Smith

are you not loyal to your pride?

Visos fakin mintys vien apie dizainą! Aš jau nebekenčiu fotošopo ir atsipalaidavimui va šitaip žaidžiu, išsirinkusi dainą. 

S. pateko į išsvajotą universitetą, džiaugiuosi už ją  ir šiek tiek pavydžiu - juk ir pati ten visai norėjau. Tikiuosi jis nesusiurbs jos visos, paliks ir man dalelę kuklią. O jei ne, tai draugijos ieškosiu traukinių stotyse, kaip dažni sapnai mane skatina:

- Hi, do you smoke?

- Yeah..

- Do you want a cigarette?

- Ok.

-[...]

nemiegančiomis naktimis mano muzika - klaviatūra

..inside.

 

na štai. meteliai jau prabėgo kaip aš dk. numesti keli kilogramai ir mesta mėsa, susiformuota neutrali būsena, suekspresintas charakteris, prarasti jausmingumai ties viena tema, kuri mane it šaukštų monstras talžė ir iš lėto žudė. gyvenu šia diena. bet per tuos metus susiradom little J. bei jam tarpininkaujant smaginomės kitur, mačiau svajonių pepperius ir grįžau į bliuzus, tranzavau namo, nes taupyti reikia, o mes visi žinom, kad tai tik mano susirastas šiaudas. pradėjau mokytis digitalinio dizaino ir šiuo metu, kai turiu susikurti portfolio, mirštu. tapau teta. grojau gitara ir parašiau šešias dainas į niekur, atradau naujos muzikos ir išsilaisvinau; sulaukiau frusciantės EP. peržiūrėjau tūkstantį filmų, bet neišsirašiau citatų, todėl teks pakartoti pusę. daugiau šypsausi nepažįstamiems ir nustojau nebekęsti savo gyvenimo. jis toks, o ne kitoks. mano, o ne sliviaus ar kito "superduperextramegasiautulingo tipo" žmogaus.

kažkas pozityvo užvežė. negi subrendau? 

aj, ryt mąstysiu kitaip.

apsikabinau woodie alleną ir noriu jo vėl

praėjusi savaitė, viskas lyg per rūką. dažnos promilės ir dervos nusėsti plaučiai, bet dvi kopenhagas prisimenu kažkaip. miestų nepažįstu, todėl žmones su savim paklaidinu be rūpesčio - abu kartus! po išprotėjusio 'walkin party' atsidūrėme pub'e, kuris nei gražus, nei pigus, išvis ko mes į jį ėjome.. bet pasėdėję ir lietuje atsigėrę, išėjom į vietą, kurią man kiek anksčiau atrasti padėjo danas bedravardis, todėl, nostalgija pasikvepinus, įžengiau pasidairyti į keisčiausius žmones, trečiadienį susirinkusius nusigerti ir iš manęs prašyti kvepiančių cigarečių, nes aš vienintelė tokiomis maivausi. 

nespėjus įsibėgėti kitam rytui aš jau buvau pažadėta tivoliui ir mano finansų sniegas galbūt ištirps, jei pavyks išsilaikyti "žiemą", o kas reiškia - daug juodos depresijos ir nekenčiamo pasaulio pažinimo. bet kiekvienos žiemos turi kalėdas, tad metaforiškai kalbant aš pagražinu faktus ir dar vis galiu bliuziškai švytėti. po raudonų kilimų žvilgesio, mes su sliviu iškeliavom pasiklaidinti, nes vadovauti leidom man, todėl cristianią nusitiesė per visą miestą pirmyn ir atgal, kol galiausiai radom. na.. slivis nustebo pamatyti ne soho rajoną, o veikiau vilniaus taborą, bet "žmonės yra įpročių vergai", tad priprato jis prie keistuolių ir įžvelgė tas abi puses, kurias matai: mieląją laisvę ir atgrasantį likimą. 

po dar vieno 'walkin party' beieškant cigarečių bet kur kitur, tik ne seven/eleven mes grįžome į parką kaip vynoholikai ir vaidinome porą žmonėms, kad pasijustų nepatogiai, bet čia jie - visko matę, nebesistebi, o ypač aktoriais. po mano tylaus džiaugsmo (kuris slivį užkniso) ir dar vieno nebepabaigto vyno butelio, mes susiradom moterims saugesnę vietelę, kur vis tiek buvau mėgiama ir net sulaukiau sliveriaus baltojo pavydo, kiek dėmesio gavau. na bet ne ilgam: kai praradau mano krutine labai sužavėtą katriną bei du brazilus - balerūną ir aktorių-, praradau ir save. "tavo draugė negali čia miegoti", sušnibždėjo barmenas, todėl sidabrinis vaikis palydėjo mane į traukinių stotį, kur taip pat numigti nieks neleido. tavo traukinys, sako, ir baksi man į šoną. jei ne dėl traukinio, tai dėl išmaldos: pramerkiu akis, o į mane baltasis kiras hipio akimis stebi. leidausi išreketuojama, myliu gatvinius.

traukinys taipogi draugų-šypsnių nestigo. ar aš feromonais pasikvepinau šįryt? kartu su lenku, kurio tėvai čia jau 35metus, mes pramiegojome savo išlipimus ir vėl susitikome tame pačiame vagone maršrutu atgal. gerai, kad nekeliavome kartu ilgai, jis buvo per daug susidomėjęs manimi; o mano mintys liko kartu su paliktu draugu ir aš suvokiau, kad manęs dar laukia 8 kilometrai namo pėstute, vis dar su tomis pačiomis promilėmis bei auštančia saule.

nespėjus ryte suvokti, jog apie slivio likimą nenumanau nieko, sulaukiau jo skambučio iš "nežinomas numeris" ir buvau informuota, jog jo miegas buvo prabangus, kelionė į jį - be stogo su nuoširdžiu neramumo jausmu dėl manęs. 
grįžęs namo išsimiegojo, pabudęs negaišo - "atgal į trasą". o po jos nei pusryčių, nei "pasišnekam", tik "neturiu laiko, už valandos važiuoju į Hamburgą, reik susikraut kuprinę..", apsikabinom ir "iki kalėdų".
?

Vaje vaje, kokia graži varlė

Aš šiaip neturiu leidimo ar menkiausio pageidavimo čia papasakoti, ką veikiau per atostogas, kurias ko gero pavadinčiau įstabiausiomis. dukart tranzu namo per 4 šengeno šalis, bliuzo naktys, išlauktas karvių reveransas ir niekaip neužmirštamas garbanoto bosisto 'kėbros' prisistatymas mūsų kampe - šyša stebukladarė. kiek vėliau nusigėriau S. palikus mane vieną namuose jau ir taip pragirtėjusią, o kitą dieną - princesės gimtadienis toj pačioj vietoj kaip ir pernai, kur jis šį kartą paskandino savo raybanus, o kitą rytą važiavom atgal jų išnardyt ir tą patį vakarą be akinių ir be linzių vėl ant kelio, pas brolį kaunan. nė nenumaniau, kad ten nuvykusi supykdysiu draugę, buvusią švedijoj (visi mes išgaišinę laiką stengiamės jį suspausti kiek per vėlai). grįždami lenkijoj sukėlėm avariją trijoms mašinoms (nors aš taip nemanau) ir pamatėm it komisarą reksą pro mini langą išsprunkantį aviganį. sudarytu eismo kamsčiu, be abejo, pasinaudojom ir iškėlėm nykščius kiekvienam prieš surauktą nosį. viena nosis - geologas drįso sustoti ir net kavos nupirkti. myliu tuos, kurie man duoda kavos. grįždami prostitučių lenkiškam kely nebematėm - įdomu, kur gi dingo?

berlyn'ėti man patiko, tik kodėl taip trumpai.. ir mersedesas klasikinis žavėjo ne mažiau, bet visus nubloškė samarietis Daniel'is, eisiantis į dangų pas dievą, nes karts padažo beglobių brazilijos vaikų namų sienas.

mano sakiniai padrikai nerišlūs, bet juk aš vis dar kaifuoju ir mano rington'as tebėra "bliuzo naktys". ak, ak, ak. septynis išsiskyrimus su vyrais išgyvenčiau kur kas lengviau nei vieną su bliuzais. o S. filmavo filmavo ir galiausiai ištrynė kažkaip. na kodėl, karma, a?

kelyje sugalvojau kitą kelią, dėl kurio siekti tikslų atrodo motyvuota. bet baigsiu jau čia rašinėti, nes rytoj 'esiu bėgt pabėgiot', o jau 2am.