pirksiu vyną trilitriais

aš niekam netikusi..

(nuotrauka mano)

jie beldžiasi tik naktimis

Kodėl užgesus šviesoms ir sumigus žmonėms aš panoru groti ir rėkti kaip Milla Jovovich dainoje apie šunis? Iš kur ta ekspresinė energija, jeigu nemiegu nei naktimis, nei dienomis, nei įsivaizduodama? Mane mėgdavo vadinti pelėda, nes kaip mėlynas kūdikis aš visai nesupratau, kas yra miegas. Vėliau kieme viskas kažkaip persikreipė į naktinę plaštakę, nes kasnakt pasilikdavau ilgiems begaliniams pašnekėsiams apie knygas ir filmus ir pasaulį atbulai. Tuomet nė nesupratau, kuo buvau vadinama taip pat to nesupratusių kiemiokų. Ne toks ir baisus dabar atrodytų tas gyvenimas, - kalba sustingęs mano laikas.

Ką daryt, kai nori gyventi pagal "visada į priekį - niekada atgal!", bet esi įstrigęs savo ankštam laiko intervalėly ir lyg švytuoklė mosikuoji pirmyn atgal dieną iš dienos.. retoriniais klausimais vargstu aš.

falling stairs

Nežinau jau kelintą dieną nebemiegu. Ne todėl, kad nenorėčiau. Mane kankina kažkokie pikti nakties parazitai, siurbiantys mano sapnus bei poilsį. Per dienas taip nuvargstu.. Aš jau kelis mėnesius esu pavargusi. Mano akyse duobės. O naktis nakties neduoda..

Per tai aš nebegroju. (!) Kur mano siela?

Žadėta popso savaitė prabėgo jau. Pirmos dvi dienos buvo siaubingos, prie kiekvienos hotmess stengiausi prilipdyti David Gilmour'o gitarą, tegu jis man atleidžia. Tačiaugaliausiai pripratus ir nustojus prunkšti iš keistų garsų, susivokiau, kam tie garsai skirti. Tai žmonėms, mokantiems pasilinksminti, šokti ir nustoti mąstyti (pamiršt klausimus ar rūpesčius - tiesiog ištrūkti iš savo paties galvos). Take it eeeeasy.. Kadangi aš iš savo galvos niekad neišeinu, ši muzika ne man. Tačiau, turiu pridurti, ėmiau daug labiau toleruoti. Dabar klausausi elektronikos - ratatat ir unkle. Bei Frusciante's. Atgaiva. :)

Užtat nusprendžiau atsisakyti mėsos. Kuriam laikui, o gal ir amžiams. Jei tik išmoksiu. Faktas, jog buvau Mc'donalde manęs nebepalieka. Man dabar visas maistas šlykštus, ne dėl to, kad ten buvo neskanu, nehigieniška ar pan. Tiesiog pavargau. ir nepriprantu prie to, ką valgau. Net spagetti darosi atgrasūs.

Čia per tą negautą miegą ir dovanų pirkimo stresą.

Kur išėjo senoji aš? 

kai per vėlu, kad sugalvočiau pavadinimą

Ar kada įsiklausei į užgestančios cigaretės klyksmą? Ar kada pajutai, kad penkių ar mažiau minučių egzistencija niekingai užgesta sumurdyta į šlapią niekingą asfaltą?  

Naktinis vėjas bučiuoja mane šaltais liūdnais bučiniais ir aš įsijungusi „instant karma“ tyliai pravirkstu prisiminusi. Iš kur atsirado paralelinė visata ir kodėl mes joje gyvenam?

nežinau, kiek džiaugtis, kiek ne. vatafak mes darom su laiku? bet aš jau nebe mamos vaikas ir namo negrįšiu. tiesiog negalima. keliaujam tik į priekį ir niekad atgal*. kur keliausiu nežinau. gal keliausim drauge, gal nekeliausim iš viso. kas čia žino. dabar žinau tik tiek, kad ateinančiusdvidešimtketurismėnesius mokysiuos tarp vaikų, chainų, indų ir perimsiu jų juokingus akcentus. darbo neturėsiu, tad galėsiu elgetauti gatvėse kaip tie žavūs londoniečiai. ir turėsiu šunį - būtinai turėsiu šunį! visi gatviniai turi nors po vieną. reikės išmokti švilpauti melodijas ir danišką sakinį: Du kan uddele mig?

*pastaruosius mėnesius aš tabaluoju kažkur tarp atgal ir nebūties, tai apie ką aš išvis čia šneku?

nekantriai ir neryžtingai laukiu kitos savaitės, kai atsisveikinsiu su Muzika ir imsiu klausytis shite bei mesiu rūkyti - kaži kaip visa tai paveiks mano psichiką. tikiuosi, nematomi draugai, neprapulti ir sugrįžti į protą po tų 7 dienų.

kodėl tai darau? iš nuobodumo.

rimtai: čia http://www.youtube.com/watch?v=zqYK-bThz9Q yra tobulai tobulas šedevras, kuris sprogdina mano galvą teigima prasme!! (na neveltui ir "sukūrė" pepper'ius tatai)

šešių mandarinų sezonas atidarytas

tris minutes žiūriu į tuščią ekraną, kitas tris dairausi po savo žurnalais ištapetuotą sieną, laukdama minčių. noriu kalbėti, bet nebeturiu žodžių. visus juos užrašiau, pridėjau akordus. ir juo garsiau dainuoju, tuo labiau tie žodžiai ne mano. iš kur jie atkeliavo? rytoj mane testuos koledže, o aš, žinoma, užmiršiu, kaip kalbama angliškai ir imsiu išsidirbinėti indišku ankcentu. tuščia galva. ir jau seniai ten nieko nėra. o aš dar priedo sumąsčiau žaisti smegenimis. savaitę gyvensiu be frusciante's. klausysiuos išpaišytų panų ir trijų akordų dainų, kad pažiūrėčiau, kas su manim pasidarys. gal tapsiu kvaile kaip M.Page knygoje?

iš intelektualių kvailių verčiamės į tikrus.

taip gyvenimas klostosi, kai baigi mokyklą.

rytojus ateis ir 'vakar' atneš -

niekas nepasikeis. niekas niekur neis.

Devendra Banhart - Seahorse.mp3

aš tik palauksiu, kol praeis, ir vėl darysiu tai iš naujo. bum CHA

Everybody gets annoyed sometimes.

Lia lia lia.

- - -

Kartais pagalvoju: kodėl žmonės, kai ką užsigauna, sako au (ar auč), kodėl nesako, pavyzdžiui, „krrr“?

Būtų daug smagiau.

Somewhere over the rainbow.mp3

from there to nowhere

Jeigu aš pradėsiu gyventi išgalvotai, ar turėsiu daugiau ką atsiminti? Jeigu nepažįstamajam prisistatyčiau apsėsta šizofrenike, ar jis patikėtų - ar tokia būčiau? Ar tai, ką atsimenu išgyvenus, ir tai, ką atsimenu išgalvojus, nėra atvirkčia? Kokią praeitį galiu pasirinkti? Kiek buvo kelių? Ką aš padariau ir ko nepadariau? 
Ar tai kas sapnuota lygu patirta? Juk jaučiau.. mylėjau..

..tikėjau.

. . .

Jeigu mano smegenys būtų didesnės, ar jose būtų daugiau naudingos informacijos?

The magic button for your happiness

The magic button — Make Everything OK

Tiek nedaug tereikia ir jau jautiesi lengviau.

Kažkas kažkur vistiek tavim tiki.

Ir tu patikėk pačiu savim.

Ir spalvok pasaulį.

Dabar mano siela šypsosi - te muzika išgydo visus!

P.S. Nusipirkau gitarą. Dar niekada nejaučiau šitokio malonumo grojant, kai pamiršti laiką ir viską aplinkui. Muzika dėl to ir stebuklinga.

2011-10-24

00:05

Labas, dienorašti. --

Sėdžiu ir suprantu, kad pasiilgau kalbėti: atiduoti savo bereikšmes mintis atsitiktiniam pažįstamui, kuriam galbūt ir nereikėtų nieko pasakoti, bet jis tarsi tavo išplėštas popieriaus lapas mintims užrašyti, kurį netrukus vėjas pasiglemž ir nuneš, o tu liksi ir toliau dairysies į paskendusius bežvilgsnius psichus ir pati jausies bežvilgsnė bei mąstysi ar kartais nepradėt vakarų su vyno taure vienoj rankoj ir cigarete kitoj.

Ir atverstu Dostojevskio Idiotu..

Kai laukiau Pepperių koncerto, nekantravau kelionės, bijojau danų ir kelių, bet viskas praėjo tobulai. Pagaliau sutikau vairuotoją, kurio mintys ir asmeninė politika taip sutapo su mano, norėjau, kad kelionė nesibaigtų. Juolab, kad ir aš jam patikau. Baigėsi tuo, kad jis mums davė pinigų – daniškų siuvenyrų, matyt nieko kito neturėjo. Aukščiausioji materija, kosminė jėga, ar kas ten beegzistuotum - globok jį. Mes kalbėjom apie laisvę, komerciją, religiją, valkatas, materialumą, jo dukrą, bandėm išsiaiškinti laimės sąvoką.. Todėl aš ir myliu kelią – jame atrandu žmones bei save.

Na o koncertas buvo geresnis, nei tikėjausi. Jie grojo mano mylimiausias dainas – vieną net pirmą kartą. Aš taip myliu šitą grupę, ji tiek natūralumo, paprastumo, energijos, džiaugsmo, juoko bei meilės suteikia. Net nėra point‘o aprašinėti detaliai – kaip gali tobulai apibūdinti tobulybę? Josh‘o gitara sugedo prieš pat solo – ir tai buvo tobula!

Po koncerto visa tobulybė lyg sugriuvo. Pirmiausia reikėjo įsibrauti į autobusą – jaučiausi lyg indė išsiruošusi į prekybos centrą – kovok už būvį. Na o tada nebuvo kaip grįžti pas mus apgyvendinusią Shushan, todėl pėdinome 8 km jos namų link. Rytą nupėdinome dar daugiau, nes mieste praleidom 4h bebandydamos išsinešdinti iš jo. Tranzavom 4 vietose, kol galiausiai penktoje paėmė ir pavežė gal 30 km. Toliau vėl kulniuok. Namo tą naktį galėjom ir nebegrįžti, nes buvom kažkur laukuvoj ir jau temo, o priešaky dar dvi salos.. Bet mus vis tiek kažkokios jėgos globoja ir atsiunčia gelbėtoją senuką, kuris mus turėjo pavežti gal 6 km, bet nuvežė 25 iki nepaprastai gražaus miesto Vejle traukinių stoties, kur galėjom arba likti miegoti, arba parkeliaut namo sekančiu traukiniu, kaip ir padarėm. Nuotykių ir taip pakako, kurių, žinoma, aš čia nebesusakysiu.

Grįžtant prie dabarties: aš vėl tame suknistame sąstingy. Kelionės džiaugsmo pakako tik kelioms dienoms, kol staiga jis išgaravo ir aš vėl panirau, kur tūnojau du mėnesius. Nebeturiu ko laukti. Kalėdų? Tos materialiausios šventės pasauly, kuomet visi perka niekam nereikalingus brangius šūdniekius ir tikisi neišpasakyto dėkingumo? Ar naujų metų, kai žmonės paleidžia į orą milijonus įvairiomis valiutomis bei duoda sau pažadus, kuriuos vėliau užmiršta?

Aš myliu Kalėdas. Bet negaliu nustoti viską matyti materialiai. Turbūt nuo to pabėgt ir nebepavyks – gi pildau paraišką į korupciją mokinsiančią studijų programą.

Sakė Sima, vakar verkiau. Matyt didelis alkoholio kiekis paleido tuos krioklius. O aš nieko nepamenu. Bet kalbėjom apie savo situaciją. No friends, no social life, no happines, no trips, no ideas, no beliefs. Tik darbas ir kambarys. Ir kokia katastrofa, jei dingsta internetas!

Ne šitokio rožinio gyvenimo tikėjaus prieš išvykstant. O kas būtų buvę, jeigu būčiau pasilikus ir studijuočiau Vilniuje? Eičiau į Brovėjų, Fluxus Ministeriją, klausyčiaus Koks‘ų, turėčiau daug draugų, suprasčiau, ką žmonės kalba ir būčiau laiminga.. (bet vis tiek atrasčiau problemų tai laimei nuslopinti.)

      Kaip negerai, kai nėra ko kaltinti. Tik save.

                                                               Tik save..

Coldplay – Swallow in the sea.mp3

behind the horizon the sun is hiding.

Nulipu laiptais į apačią, apčiuopiu jungiklį, įsijungiu šviesą.. Užlipu laiptais į viršų ir šiltai įsitaisau savo lovoje. Begurkšnodama pieną tamsumoje, pasijutau kažkaip amerikietiškai. Akyse švistelėjo matytų filmų epizodai. O tai priminė Charlį iš Kalifornijos. Iš ten pat, kur augo ir tebesensta mano pepperiai (kuriuos išvysiu jau penktadienį!) 

"Let the hunting begin" vakaras prasidėjo "Gimlėj" keistu filmu apie stereotipus, taip tinkančiu mums, lietuvėms, kažkur Danijoje, kur mūsų šalelė nekažikaip pasižymėjo - jeigu jau autobusuose skelbimai ragina saugotis lietuvių moterų.. (O mudvi dar nenusprendėm, iš kur esam, bet jau tikrai žinom, iš kur nesam.). Anyway, kažkaip kalba nesusirišo nė su vienu "grobiu" net rūkomajame, todėl draugų nesusiradusiuos ir ieškodamos to priežasčių nupėdinome atgal į traukinių stotį, kur nekreipdamos dėmesio į kažkokį daną ėmėm kramsnoti savo sumuštinius belaukdamos traukinio. Ironiška, kad nustojusios dairytis draugų, buvom susirastos pačios: tas "kažkoks danas" telefonan įsivedė mūsų numerius. Ir joks jis ne danas, jis kalifornietis! Ir kaip tobulai kalba.. 

...

Na o dabar lyg scenos jaudulį jaučiu ir labiausiai nerimstu dėl ateinančio savaitgalinio trip'o, kur pamatysiu red red red hotus. Pirmąkart tranzuoti Danijoj - iššūkis. Bijau visko ir tuo pačiu nieko. Gyvenimas vertas GYVENIMO. Ir aš noriu gyventi.

         Juk mes norim gyventi?

Galbūt pagaliau pamažu ima atitirpinėti laikas..? Regis, jaučiu.

Geros nakties, įsivaizduojami draugai!

in the tunel going to the Before The Beginning

Apsirūkę žmonės tampa draugiškesni. Juokiasi. O man nieko. Stoviu sustingusi laike ir dairausi į neryškias žvaigždes aukštumos platybėse ir toliau lieju savo mėtinius nematomus dūmų kamuolius. Ir ką Neilas Armstrongas jautė, kai keliavo pas jas? Ar jis svajojo?

Aš nesuprantu, kaip save suprasti. Milžiniški šunys laksto nepikti ir laisvi, žmonės šypsosi ir rūko, pjausto kakavinio "plastelino" gabalėlius ir "dalinasi" su kitais, o šie vaikšto su suplyšusiais spalvotais megztiniais ir palaidais dredais. Spalvoti juodaodžiai kuria antgamtiškus ritmus ir lygiai taip pat šoka, o aš stoviu transcendentišai nykstanti ir nebesuvokiu, ką matau. Bet tai laisvė, bohema ir jokių rūpesčių - tiesiog chill out. Tiesiog Christiania.

Bet. 
Taip pat matau tiek pat bohemišką purviną senį, su žydrais apatiniais ant nudevėtų džinsų bei įskilusiu buteliu rankoj. Jis atvira, be dantų burna garsiai juokiasi ir šaukia kažką, geria ir rūko, sėdėdamas šalia kitų tokių pačių draugų. Lygiai taip pat, kaip ir tie mieli jaunuoliai su savo spalvotais megztiniais ir nešukuotais plaukais. Lygiai taip pat.