aš tik palauksiu, kol praeis, ir vėl darysiu tai iš naujo. bum CHA

Everybody gets annoyed sometimes.

Lia lia lia.

- - -

Kartais pagalvoju: kodėl žmonės, kai ką užsigauna, sako au (ar auč), kodėl nesako, pavyzdžiui, „krrr“?

Būtų daug smagiau.

Somewhere over the rainbow.mp3

from there to nowhere

Jeigu aš pradėsiu gyventi išgalvotai, ar turėsiu daugiau ką atsiminti? Jeigu nepažįstamajam prisistatyčiau apsėsta šizofrenike, ar jis patikėtų - ar tokia būčiau? Ar tai, ką atsimenu išgyvenus, ir tai, ką atsimenu išgalvojus, nėra atvirkčia? Kokią praeitį galiu pasirinkti? Kiek buvo kelių? Ką aš padariau ir ko nepadariau? 
Ar tai kas sapnuota lygu patirta? Juk jaučiau.. mylėjau..

..tikėjau.

. . .

Jeigu mano smegenys būtų didesnės, ar jose būtų daugiau naudingos informacijos?

The magic button for your happiness

The magic button — Make Everything OK

Tiek nedaug tereikia ir jau jautiesi lengviau.

Kažkas kažkur vistiek tavim tiki.

Ir tu patikėk pačiu savim.

Ir spalvok pasaulį.

Dabar mano siela šypsosi - te muzika išgydo visus!

P.S. Nusipirkau gitarą. Dar niekada nejaučiau šitokio malonumo grojant, kai pamiršti laiką ir viską aplinkui. Muzika dėl to ir stebuklinga.

2011-10-24

00:05

Labas, dienorašti. --

Sėdžiu ir suprantu, kad pasiilgau kalbėti: atiduoti savo bereikšmes mintis atsitiktiniam pažįstamui, kuriam galbūt ir nereikėtų nieko pasakoti, bet jis tarsi tavo išplėštas popieriaus lapas mintims užrašyti, kurį netrukus vėjas pasiglemž ir nuneš, o tu liksi ir toliau dairysies į paskendusius bežvilgsnius psichus ir pati jausies bežvilgsnė bei mąstysi ar kartais nepradėt vakarų su vyno taure vienoj rankoj ir cigarete kitoj.

Ir atverstu Dostojevskio Idiotu..

Kai laukiau Pepperių koncerto, nekantravau kelionės, bijojau danų ir kelių, bet viskas praėjo tobulai. Pagaliau sutikau vairuotoją, kurio mintys ir asmeninė politika taip sutapo su mano, norėjau, kad kelionė nesibaigtų. Juolab, kad ir aš jam patikau. Baigėsi tuo, kad jis mums davė pinigų – daniškų siuvenyrų, matyt nieko kito neturėjo. Aukščiausioji materija, kosminė jėga, ar kas ten beegzistuotum - globok jį. Mes kalbėjom apie laisvę, komerciją, religiją, valkatas, materialumą, jo dukrą, bandėm išsiaiškinti laimės sąvoką.. Todėl aš ir myliu kelią – jame atrandu žmones bei save.

Na o koncertas buvo geresnis, nei tikėjausi. Jie grojo mano mylimiausias dainas – vieną net pirmą kartą. Aš taip myliu šitą grupę, ji tiek natūralumo, paprastumo, energijos, džiaugsmo, juoko bei meilės suteikia. Net nėra point‘o aprašinėti detaliai – kaip gali tobulai apibūdinti tobulybę? Josh‘o gitara sugedo prieš pat solo – ir tai buvo tobula!

Po koncerto visa tobulybė lyg sugriuvo. Pirmiausia reikėjo įsibrauti į autobusą – jaučiausi lyg indė išsiruošusi į prekybos centrą – kovok už būvį. Na o tada nebuvo kaip grįžti pas mus apgyvendinusią Shushan, todėl pėdinome 8 km jos namų link. Rytą nupėdinome dar daugiau, nes mieste praleidom 4h bebandydamos išsinešdinti iš jo. Tranzavom 4 vietose, kol galiausiai penktoje paėmė ir pavežė gal 30 km. Toliau vėl kulniuok. Namo tą naktį galėjom ir nebegrįžti, nes buvom kažkur laukuvoj ir jau temo, o priešaky dar dvi salos.. Bet mus vis tiek kažkokios jėgos globoja ir atsiunčia gelbėtoją senuką, kuris mus turėjo pavežti gal 6 km, bet nuvežė 25 iki nepaprastai gražaus miesto Vejle traukinių stoties, kur galėjom arba likti miegoti, arba parkeliaut namo sekančiu traukiniu, kaip ir padarėm. Nuotykių ir taip pakako, kurių, žinoma, aš čia nebesusakysiu.

Grįžtant prie dabarties: aš vėl tame suknistame sąstingy. Kelionės džiaugsmo pakako tik kelioms dienoms, kol staiga jis išgaravo ir aš vėl panirau, kur tūnojau du mėnesius. Nebeturiu ko laukti. Kalėdų? Tos materialiausios šventės pasauly, kuomet visi perka niekam nereikalingus brangius šūdniekius ir tikisi neišpasakyto dėkingumo? Ar naujų metų, kai žmonės paleidžia į orą milijonus įvairiomis valiutomis bei duoda sau pažadus, kuriuos vėliau užmiršta?

Aš myliu Kalėdas. Bet negaliu nustoti viską matyti materialiai. Turbūt nuo to pabėgt ir nebepavyks – gi pildau paraišką į korupciją mokinsiančią studijų programą.

Sakė Sima, vakar verkiau. Matyt didelis alkoholio kiekis paleido tuos krioklius. O aš nieko nepamenu. Bet kalbėjom apie savo situaciją. No friends, no social life, no happines, no trips, no ideas, no beliefs. Tik darbas ir kambarys. Ir kokia katastrofa, jei dingsta internetas!

Ne šitokio rožinio gyvenimo tikėjaus prieš išvykstant. O kas būtų buvę, jeigu būčiau pasilikus ir studijuočiau Vilniuje? Eičiau į Brovėjų, Fluxus Ministeriją, klausyčiaus Koks‘ų, turėčiau daug draugų, suprasčiau, ką žmonės kalba ir būčiau laiminga.. (bet vis tiek atrasčiau problemų tai laimei nuslopinti.)

      Kaip negerai, kai nėra ko kaltinti. Tik save.

                                                               Tik save..

Coldplay – Swallow in the sea.mp3

behind the horizon the sun is hiding.

Nulipu laiptais į apačią, apčiuopiu jungiklį, įsijungiu šviesą.. Užlipu laiptais į viršų ir šiltai įsitaisau savo lovoje. Begurkšnodama pieną tamsumoje, pasijutau kažkaip amerikietiškai. Akyse švistelėjo matytų filmų epizodai. O tai priminė Charlį iš Kalifornijos. Iš ten pat, kur augo ir tebesensta mano pepperiai (kuriuos išvysiu jau penktadienį!) 

"Let the hunting begin" vakaras prasidėjo "Gimlėj" keistu filmu apie stereotipus, taip tinkančiu mums, lietuvėms, kažkur Danijoje, kur mūsų šalelė nekažikaip pasižymėjo - jeigu jau autobusuose skelbimai ragina saugotis lietuvių moterų.. (O mudvi dar nenusprendėm, iš kur esam, bet jau tikrai žinom, iš kur nesam.). Anyway, kažkaip kalba nesusirišo nė su vienu "grobiu" net rūkomajame, todėl draugų nesusiradusiuos ir ieškodamos to priežasčių nupėdinome atgal į traukinių stotį, kur nekreipdamos dėmesio į kažkokį daną ėmėm kramsnoti savo sumuštinius belaukdamos traukinio. Ironiška, kad nustojusios dairytis draugų, buvom susirastos pačios: tas "kažkoks danas" telefonan įsivedė mūsų numerius. Ir joks jis ne danas, jis kalifornietis! Ir kaip tobulai kalba.. 

...

Na o dabar lyg scenos jaudulį jaučiu ir labiausiai nerimstu dėl ateinančio savaitgalinio trip'o, kur pamatysiu red red red hotus. Pirmąkart tranzuoti Danijoj - iššūkis. Bijau visko ir tuo pačiu nieko. Gyvenimas vertas GYVENIMO. Ir aš noriu gyventi.

         Juk mes norim gyventi?

Galbūt pagaliau pamažu ima atitirpinėti laikas..? Regis, jaučiu.

Geros nakties, įsivaizduojami draugai!

in the tunel going to the Before The Beginning

Apsirūkę žmonės tampa draugiškesni. Juokiasi. O man nieko. Stoviu sustingusi laike ir dairausi į neryškias žvaigždes aukštumos platybėse ir toliau lieju savo mėtinius nematomus dūmų kamuolius. Ir ką Neilas Armstrongas jautė, kai keliavo pas jas? Ar jis svajojo?

Aš nesuprantu, kaip save suprasti. Milžiniški šunys laksto nepikti ir laisvi, žmonės šypsosi ir rūko, pjausto kakavinio "plastelino" gabalėlius ir "dalinasi" su kitais, o šie vaikšto su suplyšusiais spalvotais megztiniais ir palaidais dredais. Spalvoti juodaodžiai kuria antgamtiškus ritmus ir lygiai taip pat šoka, o aš stoviu transcendentišai nykstanti ir nebesuvokiu, ką matau. Bet tai laisvė, bohema ir jokių rūpesčių - tiesiog chill out. Tiesiog Christiania.

Bet. 
Taip pat matau tiek pat bohemišką purviną senį, su žydrais apatiniais ant nudevėtų džinsų bei įskilusiu buteliu rankoj. Jis atvira, be dantų burna garsiai juokiasi ir šaukia kažką, geria ir rūko, sėdėdamas šalia kitų tokių pačių draugų. Lygiai taip pat, kaip ir tie mieli jaunuoliai su savo spalvotais megztiniais ir nešukuotais plaukais. Lygiai taip pat.

So Long To The Headstrong

2011-09-27

23:23

Ieškojau savo aštuonilitinių meilių, tačiau jie čia neturi nieko panašaus, tik šlykščias kopijas. Todėl nusipirkau visai kitus batus. Pasidaviau grobio troškimui ir čiupau bet ką užjaučiančio. Būdama dvidešimt pirmo vartotojų amžiaus mergina, turėčiau nenustebti, kai ima sapnuotis pinkfloyd‘iški vaizdai su šaukiančiais batais ir beveidėmis manimis, avinčiomis jais. Ir tik ant neaukštai aukšto kalno stovėjau su veidu  ir senaisiais batais bei liepsnojančiu lauku kažkur už manęs.

Rytoj nešu atiduoti batus, kurių akivaizdžiai nereikėjo imti, nes, pirmiausia, jie ne Timberlandai, o antra - nuo kada perku batus, kainuojančius aštuonis šimtus pinigų?

Ne, ne, ne. . Tai, kas aš, arba jokių pakaitalų. Noriu gražių sapnų. Bye, new boots.

Ir jei tik galėčiau – vaikščiočiau basa, ūkaudama indėniškus garsus ir nekirpčiau plaukų.

. . .

Izoliuotas laikas. Surakintas. Tebesėdžiu sąstingyje, tirpstančiam vietoje laike ir bergždžiai dairausi į šonus. Na.. Kasdieninėm nesąmonėm šiaip ne taip blaškausi – tik šitaip galiu paimprovizuoti vienodose lyg pupos dienose. Beprotybės išraiškų dar nebuvo. „Kelionių“ – begalė.

Ginsberg

vaikštau šaligatviais, spoksodamas į visus žmones

                                              atspindinčius stiklus, veidus,

                     ieškodamas galinčių mylėti,

       ir sustoju suglumęs

                     priešais vitriną su automobiliais,

       stoviu nugrimzdęs į save,

...

em.pi.riz.mas.em.pi.riz.mas.em.pi.riz.mas.

17:30

Sėdžiu dabar lauke. Mėgaujuos tobulai jaukia diena ir tyliai rūkydama išsvajotą mėtinę cigaretę ir žiūrėdama į ryžą užklydusį katiną laukiu vakarinio zefyrų kepimo.

Po dviejų mėnesių pralaukimo pagaliau pradėjom žmoniškai socialintis: žiūrėjome „Plastic Planet“ šiuolaikinio meno muziejuje. Na ir kiek plastiko turi namuose Tu?

Tatai privertė mane susimąstyti apie nereikalingą materiją. Aš noriu daiktų, kurių man nė nereikia, nes jie gražūs ir aš su jais atseit būsiu „fainesnė“. Ką? Nejaugi iš tikro taip ir manau? Ar man reikia tų neva gražių, nereikalingų nesąmonių, kad susikurčiau įvaizdį, į kurį žiūriu kituose „žmonėse“ ir mąstau, kad jie dirbtini.

Aš juk žinau, kas esu.. Ar nežinau?

23:10

Ir kaip gi gali žinoti, kas esi, kai žmonės grįžinėja iš metus trunkančių kelionių Indijoje ir tik tuomet sakosi pagaliau suvokę ir atradę savo egzistencinę spiritinę gyvenimo prasmę.. Vienaip ar kitaip čia yra savęs apgaudinėjimas.

Kai žiūri į žvaigždes ir manai, kad viskas bus gerai ir kad viskas savaime išsispręs ir kad tasai nepažįstamasis pats tave pakalbins, tu iš tiesų nė velnio netiki niekuo tik cinizmu. Bet vistiek kalbi su savimi ir bandai įtikinti save, kad gyvenimas vis dėl to turi plika akim nematomų spalvų, kurias tu dažnai sapnuoji naktimis ir dėl to pramiegi jau trečiąkart ne šiaip sau skambantį „Help“, raginantį naujai dienai; sapnuose gali būti viskuo. Viskuo, suprask, VISKUO.

Viskuo, vadinasi, nieku taip pat.

Apie ką aš čia?

          O apie ką pasaulis..?

"Everything is eternal
Nothingness does not exist
No thing has ever become nothing
Nothing has ever become something
Whatever is in someone has been and will always be" 

(John Frusciante)

Pradedu nebesuprasti raidžių. Labos, Mart. 

mine. yours. ours birthday.

Vidurkiškai paskaičiavus, šiandieną su Sima atšventėm savo bendrąjį gimtadienį. Kas dovanų? Rankose laikau du Red Hot Chili Peppers koncerto bilietus. Brangi dovana, bet totaliai verta. Aš juos išgirsiu, pamatysiu ir dainuosiu kartu su savo dievais. Et, buvę narkomanai, pagaliau susitiksim.

Kai neturi socialinio gyvenimo ir nelabai žinai, kaip jį susikurti, yra niūriai nuobodu. "No ones gonna live your life for you" - tad reik pradėt kapstytis iš šio sustingusio laiko. Aš taip pat žinau, kas yra laikas, Kerouac'ai.. Na o šiandien, nežinau ar čia gimtadienis kaltas, bet pub'e klausiausi pačios gražiausios anglų kalbos, žiūrėjau fluxiškam vandalizmui į akis ir gardžiavausi nemokamais ledukais Aeroshmith'ų fone. Vėliau, britiško dano įkvėptos, su Sima nusprendėm improv'inti savo anglų kalbą ir nebešnekėti lietuviškai. Užteks vaidinti lietuvėmis, gi mes atrodom kaip danės, sako žmonės.

Mes čia - emigrantiška egzotika. Žmonės klausinėja, domisi, kalba. O šiandien netikėtai teko pakalbėti su pačiu mieliausiu, linksmiausiu grandpa ever. Jis savo išmintį ir juoką liejo iš visos širdies ir tyrų, tamsumoje spinduliuojančių akių gelmių - negailėjo nieko. Prisakė tiek, kad, deja, visko atsiminti negaliu. Tačiau, kai anksčiau šiandieną mąsčiau apie bohemą ir išaugimą iš jos, ir šeimyninio gyvenimo susikūrimą, ir svajonių neįgyvendinimą, vaikų susilaukimą, ir būties nykumą, vartotojiškumo pradą.. - supratau, kaip visa tai mane purto ir krečia.--- O jis sako: "Live your life; enjoy it ; always laugh.."

Kauno Matušauskas ilgai išsilaikė mano atminty, valkata poetas. 
Įdomu, kiek šis "Individual having everything" vardo savininkas išsilaikys. O jis turėjo tašę su Bitlais..

"Keep your nose up. Never be sad."

Tell me danes, where could I find hippies?

Ir visgi kasdieną man vėjai kartoja - nestovime vietoj.

- -

Skubu, skaičiuoju laiką, važinėjuos traukiniais, būnu punktuali - gyvenu rutina. Ta nežmoniška, šlykščia rutina, sustabdančia euforines platumas ir išjungiančia šviesą tunelio gale. Tamsi, nyki rutina. Aš netgi tiksliai žinau, ką rytoj veiksiu!

Vis nerandu bohemos.. Noriu keliauti, noriu tranzuoti, noriu vėjo plaukuose ir dulkėto kelio kvapo. Noriu nežinoti, kur esu ir nesirūpinti. Kybau laikinume, nerimstu.

Žiauriausia tai, kad aš iš naujo pergyvenu savo gyvenimą: klaidžioju prisiminimuose, juos šifruodama, kartais pakeisdama.. Negerai, turėčiau eiti pirmyn, o ne gręžiotis atgal..

John Frusciante - My Life.mp3


..

Mano mylimiausia grupė (ever) gros čia, Danijoje. Kartą prieš ketverius metus praleidau šansą juos pamatyti ir maniau, kad daugiau tokių progų nebepasikartos. Nes, na, yra ironija.. Tačiau dabar, po ilgos pertraukos ir praradę Frusciantę, jie grįžo. Kitokie, bet grįžo. Ir aš sau neatleisčiau, jei ir šį kartą jų neišgirsiu. Nepamatysiu linksmojo Flea, pusiaulietuviobetLietuvojniekadosnebuvusio Anthonio bei beveik identiško John'o pakaitalo Josh'o. 
Reikia išbraukti šitą dream iš mano must do list'o.

Na, argi ne vienodi?

WE ARE NOT SOMETHING. WE COULD BE, THOUGH.

2011.09.06

00:31

Gyvenu be interneto, tai dabartinis mano draugas – word‘as. Daug minčių plaukioja mano galvoje, kurios jau niekaip nebesutelpa ir vis nuodėmingai plečiasi. Jos turi būti kažkur kitur, kažkur saugioje smegenų talpykloje. Kažkur blogspot‘o erdvėje. Juk internetas – šiuolaikinės smegenys.

Na, o kodėl aš gyvenu be interneto? Nes po mėnesio tūnojimo ankštame rūsyje pagaliau įsikėlėme į namą, kur turiu savo nuosavą kambarį bei didelį langą stoge, lovą kambario viduryje ir jokių plakatų ar iškarpų. Nėra į ką žiūrėti, bet tvarkomės su tuo po truputį.
Kadangi apsigyvenom dar toliau nuo „Klaipėdos“, kelionė iki jos užtrunka ištisą valandą. Kasdien traukiniuose ir autobusuose praleidžiu po 2h. Sunku tai tverti: anksčiau, kad netektų susidurti su viešuoju transportu – tranzuodavau. Sutaupydavau pinigų, nervų bei pasilinksmindavau. O čia.. monotoniškas riedėjimas kiekvieną mielą dieną.. Na, panašiai gyvena Niujorkiečiai, tad nėr ko skųstis. Tik kad va čia dar su zonomis gaudykis, nes kiekvienas kaimas ypatingai suskirstytas į tam tikrą zoną, tad, jeigu tavo biliete nėra jos pažymėtos, vaidink pasimetusį išsigandusį užsienietį ir visos nuodėmės tau bus atleistos. Taip keliauju jau ne kartą: „I‘m sorry, what? Do you speak English?“ 

Čia būdama ne kartą susimąsčiau, kaip aplinkybės, pats gyvenimas keičia žmones. Jau dabar suprantu, kad, jei nesisaugosiu, imsiu praradinėti savo vertybes, kurias per šiuos metus gerokai subrandinau vieno asmens dėka. Vos šiek tiek atradus save, bijau vėl pamesti. Nerandu bohemos, nežinau, kur ieškoti.. Tas ramybės, rimties, prasmės ir gilumo ieškojimas man išties svarbus – nenoriu imtis domėtis tuštutėliais dalykais bei svajot apie niekingąją empiriją. Viskas, ko taip trokštu, dabar taip toooli ir nežemiška. Bijau ir besapnuot - kam mazochistiškai save kankinti..?

Tai pat suvokiau, kad IŠ TIESŲ nestovim vietoj ir laiko ašyje judame į priekį, todėl susitaikyk, Martyna, kai nustosi žmonėms rūpėti. Taip jau būna.

Priprask, kad EMIGRANTAI YRA NIEKAI.

John Frucsiante – Hope.mp3

Nėra tobuliau kalbančių dainų už jo, subjektyviai išsireiškiant.