nestabdant laiko a6 j5 stabdau

kaip visada, ateinu po vidurnakčio, nes tuomet ale jau turiu, ką parašyti, tipo išminties įgaunu; pradedu sapnuoti atmertomis akimis ir iliuzijų pasauly vis kas pakrypsta į miglotus pirštus, nukreipiančius mano žvilgsnį į šviesą, į ateitį, kurią jau pažįstu. tarp kitko, ateities planų daugėja su kiekvienu savaitgaliu, su kiekvienu puodeliu vyno (taurėj per ne lyg elegantiška ir telpa mažiau).

kalėdų dvasia atėjo klausantis adeles, net pati netikėjau savo pasirinkimais, bei su pirmosios gautomis dovanomis. bet jums, mano mylimiausieji, aš nieko nesugalvoju, todėl visi gausit po CD. ir suknelės šventėms neturiu, nes nemoku jų suprasti ir nemoku apsipirkinėti, na gi kuo aš gimiau? mišrūne. dvarniaška? paanalizuočiau gilyn, bet  vienintelė mano atėjimo čia priežastis: pavargau nuo projekto iš koledžo, kurio su kiekviena diena nesuprantu vis labiau. aš stebuklingai sugebu pasirinkti sau vietas, kur nepriklausau, ir tada bandau adaptuotis, kalbėdama neva skoningas nesąmones, bet jaučiuosi it.. aj nesvarbu. gerai, kad visur nešiojuos kišeninį humorą.

namo skrendu 12-12-12. jaunesnė būdama skelbdavausi, kad 12 tai mano skaičius, magiškasis. pažiūrėsim, ar užbaigsiu skrydį laimingai. jei ne, nebereikės galvoti, ką ne taip darau! :D

„Jeigu siekdamas tikslo pakeliui pradėsi stabčioti ir mėtyti akmenis į kiekvieną lojantį šunį, tai tikslo niekad nepasieksi.“

/ Fiodoras Dostojevskis / ---> jis buvo protingas, tiesa.