toli nuo namų - žuvis aš esu.

when exhausted is too nice word

2012-03-09T12:53:00.001+01:00

Aš toks atsakingas žmogus: manau, kad nuovargis yra būtina dalis proceso išgavimo - ką jau kalbėt apie nemiegojimą! Bet po viso šito antibudistinio savęs kankinimo (kur prasmė?) ir pamirštos savaitės (kol pagaliau atsiskaitai nd), pajuntu toookį palengvėjimą - ničniekas neberūpi. Net nerūpi, kad ničniekas neberūpi... ir tada prisimenu - taip jaučiuosi tranzuodama. Akimirksniu šmesteli nemaloni nostalgija, besipliekianti su realia situacija. Nors šiandien oras net ne hitch-hik'inis..

Vakare žūtbūt mėgausiuos filmu.

atostogų!

2012-03-06T20:19:00.000+01:00

Kai penktadieniais prisikvėpuoji žmonių ir trumpo negatyvo, bei minčių, kurių nereikia, šeštadienį imi ir išbėgi į šalčiu kvėpuojančius miškus. Seniai reikėjo. Nors visas tas sporto džiaugmas nuslūgsta, kai vakare išsikepi citrinų pyragą, kurį kramsnoji bežiūrint ne taip jau prie pyrago ir tinkantį "Eyes wide shut", o po to sapnuoji save panašiam siužete ir pabusti nenori, nes taip įdomiau.

Aš vis kartoju, kad vaidinti žmonėse reikia, nes toks jau gyvenimas. Visi esam ne laiku ir ne nuotaikoj, tuomet įsijungiam kreivą šypseną ir laikinai apsimetam patenkintus. Bet kaip tada suprasti, kada TU vaidini laimę (prie ko palaipsniu pripratai..), o kada iš tiesų ją jauti? Manau, galvelė ne menkai susipainioja bevirškindama visas jai siunčiamas besipriešinančias užgaidas. Bet tam mes ir sutverti - būti komplikuotais!

Kaip aš nekenčiu kompiuterių, kai baigsiu studijas, užmiršiu, ką išmokau ir važiuosiu į Aziją. Aš pavargau būti užsiimta nemielomis pareigomis - o juk man reikia peržiūrėti tūkstantį filmų!..

Beach House - Used To Be.mp3

idealistic and realistic couples are always full filed

2012-03-01T10:31:00.000+01:00

miego troškulys smelkiasi man į akis. diena dienom - savaitėmis, mėnesiais.. nykų pirmąjį pavasio rytą, su kuo sveikinu poetus, leidžiu koledže, klausydamasi "the most annoying creature in the world - tratatatata" plepalų ir nesuprantamų garsų. bet visa tai beveik nesvarbu, nes vis dar gyvenu kopenhaga ir prisimenu spalvotąją demonstraciją prieš actą, kuri buvo svarbiausias vasario įvykis. ir pakankinęs mus likimas vis dėl to ima tirpdyti savo rūstybę ir leisti vėl pasijusti gyvenančiomis ryškesne spalva. lyg sezonų galvos valdytų žmonių sėkmę, gal tiesos ir yra..?

laukiu draugės emigrantės danės, kuri netrukus bus emigrantė anglė, bet tuo didžiuojasi ir aš jai pavydžiu, jog daro didelius sprendimus. gal ji mane įkvėps ir aš dar labiau atitrūksiu ar išprotėsiu, tada bent jau pateisinčiau žodį 'interesting', kuris neteisėtai man siunčiamas. drąsūs žmonės - neapsakomai patrauklūs.

rytoj, o gal šiandien ieškosiu vyšninio tabako, kurio čia reikia ieškoti, tada pagaliau pajusiu šią dainą daugiau nei ausimis: Julie London - Yummy Yummy Yummy.mp3

Sambucos ir smirnoffai ir 5km šaltyje ir mintys praeity

2012-02-13T20:56:00.000+01:00

Kažkaip keistai virtuliojasi pasaulis ant mano platformos – turėčiau būti pagrindinis veikėjas, tai kodėl vis jaučiuosi nuošalyje, lyg išstumta iš rato, į kurį bergždžiai noriu patekti? Kaip pasiklydęs vienišas vilkas ieškau sau genties, kurion galėčiau įsilieti, ir toliausiai, kur nueinu – jūra (ar bet koks kitas Vanduo), kur bristi nesaugu ir nesinori. Taip ir lieku savo vienišam krante. Retkarčiais įsikandus kito vienišo vilko šešėlio. Dukart nulis vis tiek nulis. Nulis, prisidedantis prie bendros nulių populiacijos. Per stiprūs žodžiai, atsiprašau.

Ką pastebėjau apie tris valandas šaltyje belaukdama atšaukto traukinio: aš visada pradžiose. Ironiškas cha cha Tai, kuri geriausia istorijų dalimi laiko pabaigas. Visas gyvenimas tėra pradžia – turbūt ir mirsiu pradžioje. Iš dalies tai būtų puiku – vaidenčiausi žmonėms, kuriuos labiausiai myliu, ir šnipinėčiau kitus, gal net retkarčiais apsimesčiau kelrode žvaigžde. Bet tai skamba kaip sprendimas, likimas būtinai sugalvos ką kita.

Sėdėdama Nepale vietoj mielosios Europos, laukiu to vienintelio vakaro, kada galėsiu iš(si)lieti pervargusius akių obuolius lyg iš Dali paveikslo ir palikti tuščiavidures sudžiūvusias akiduobes, o į ten įkišti sukurtus websaitus; ir pasiskandinti kartu su vyno buteliais.

Bet žinoma, viskas, ką padarysiu – įsijungsiu n-tąją Family Guy seriją ir išgersiu n-tąjį puodelį žolių.

piece/ peace of my heart

2012-01-30T23:09:00.000+01:00

Šiandien tris valandas klausiausi Janis Joplin, kol susukau 19 cigarečių ir vieną surūkiau savo Magic room'e (mano kambaryje mažos durelės veda į nedidukę vietelę po stogo čerpėmis, kur aš kuriuosi bohemišką kampelį savo atsikvėpimo ir ramybės minutėms. Gal kada nors įamžinsiu.) Ir tai dariau pirmą kartą, pamokyta dėdės youtub'o. Sakyčiau, padirbėjau iš peties dėl savo plaučių neigiamo likimo. Tuo pat, nusipirkau sportines kelnes ateinantiems pavasariniams bėgiojimams. Ar ne paradoksiška? Bet turbūt egzistuoja sveikuolių narkomanų - pasaulis juk toks įvairus.

Kažkodėl daug meilės dabar jaučiu žmonijai, norėčiau imti ir apkabinti, bet tai padaryti būtų gana keblu.
Apkabinsiu pagalvę.

rašytas telefonan prieš dvi dienas

2012-01-30T22:50:00.001+01:00

Po Star Wars'ų ir kitų juokingų nuotaikų užsimaniau didelio sniego karo: su storom uždangom, vietoje sukurtom strategijom ir komandom. Kokie tikri vaikai kariautojai kadais buvom! Tarp kitko, karo tematika man primena, kad jau trečiadienį pradėsiu koledžiaut - ir žinau, kad ten kovosiu su visais, kad tik nesusirasčiau draugų. Nežinau, iš kur ta priešlaikinė antipatija užgimė. Turbūt tiesiog pripratau prie nihilistiškų jausmų..

Po dar sykį peržiūrėto "Bautiful Mind" panorau suprasti matematiką - tik šitaip galėčiau iškeliauti į visatą. Suvokčiau nesuvokiamus antgamtiškus reiškinius. Bet mes, paprasti mirtingieji, taip ir liksim Žemėje, kol mus užkas - į žemę. Nėra ko krimstis - nebe pirmi. Šiaip viskas pozytivia emocija, nes, jei suprasčiau skaičius, nesinaudočiau vaizduote (juk nėra jokios logikos joje), o kas man liktų be vaizduotės. "Travel great distances in your mind" - dainuoja Frusciante, tad ir iškeliauju ramiai patripint, kur gimsiu lūpikautoja vaidilute.

Labai graži daina (nuorodoje). Kai ACTA įsigalės, nebesisharinsim niekuo. Cha. Grįšim atgalios į tėvų uždraustus laikus - vargšai tai patirs dukart.

O šiaip, jei kas čia ir perskaitys šitą mano bereikšmį įrašą, tai paprotestuokit:

http://peticijos.lt/visos/60105 - Stop ACTA! (lt)

http://www.avaaz.org/en/eu_save_the_internet/?fp (Internacional)

Kas nenorėtų būti juodaodžiu, tegu sviedžia į mane pomidorą.

2012-01-26T00:32:00.001+01:00

Mano meilės bohemai neriasi iš kailio dėl vyno ir visų rūšių rūkalų - kaip aš jiems pavydžiu, nes jiems niekas nerūpi, išskyrus karts nuo karto papildyti cigarečių atsargas. Lyg Kerouac'o romane sėdėjau įsiglėbusi vyno kaklelį ir klausiausi niūrios, neišpildytos jaunos poezijos skaitovų konkurso intonacija (su būtinais pritylėjimais pabaigoje), bet apmąstymams tiko viskas, kas nebuvo tuščia. Ir nebuvo hipokratiška - dievaži, tai patys bjauriausi žmonės pasaulyje!

Sunku čia ką nors parašyti - galva išmedituota megėjiškomis pastangomis. Kiek sekundžių trunka nirvana? Skrendant virš pukinių debesų nieko kito netrokšti, kaip kristi žemyn - į tuos kamuolius, spiruoklingai atsitrenkti dangiškų drebučių patale ir ten pasilikti amžinai kartu su saule. Na tai kiek sekundžių trunka nirvana? Gal pavyktų nesuspėti suvokti, kad ji pasitraukė, dar prieš šiurkštų ir negailestingą plojimąsi žemėn? Taikiai ir dangiškai atsisveikinti. (Čia tas pats kaip pasikarti, tik gražesne idėja.)

Daug grožio šiam pasauly yra, išpuoselėto ir nelabai, ir viskas netolygu. Neklausiu kam, tiesiog "Draugiškas eikit velniop" visiems žmonėms, kuriais norėčiau būt.

tutururururūūū

2012-01-09T17:49:00.002+01:00

Dvikojai juokiasi ir verkia vienodai: lygiai taip pat kilsteli lūpų kampučiai, žandai, iššiepiami dantys, susiaurėja akys.. Ir garsas, atodūsiai - skamba panašiai. Juokas per ašaras, ar ašaros per juoką? Kažkaip paradoksaliai keistai. Ir aš traukinių stotyje savo žiūrinčiu, bet nieko nematančiu žvilgsniu kažkodėl sufokusavau visu balsu verkiantį vaikėzą, tuščiomis šaltomis akimis. Aš tam siaubo filmo herojui viliausi atiduoti savo šokoladą, bet pagalvojau, kad jis nepamėgs juodojo - juk ir aš pati jo nekenčiau. Ta pabodusi juoda spalva primena, kad dar nesvajok apie vasarą, bet mama numegs man spalvotą otą megztinį ir tada bus vasarvydžio nakties sapnai; ir vėl galėsim lakstyt šlapi bliuznakčiuos, nes nenorėjom turėt maudymukų, o ir šiaip lijo per smarkiai, kad kas nors rūpėtų.

Vakar su roomie pradėjom savo footrip'ų maratoną: mūsų kišenėj - 18 kilometrų ir viena kita nuotrauka, įamžinusi Bleiro raganų mišką, mus ir netikėtus atributus, po kurių dainavom "Imagine all the babies hangin' on the tree, uuuh/ You may say I''m a killer, but I'm not the only one.." Nieko sau atradimai. Bet turbūt nederėtų išsigąsti, juk kada nors stebėsiu vudu apeigas arba dainuosiu su bodhisatvom ir nieko nesuprasiu, nes iš tikro miegosiu.

Pokalbiai, pokalbiai. galiausiai išvadą padaro genijai:

'Wanting to be someone else is a waste of the person you are.'

'I'd rather be hated for who I am than loved for who I am not.'

(Kurt Cobain)

ab ba.

2012-01-02T00:39:00.000+01:00

Prašau, nevadinkit manęs keista. Kokia aš nesu. Ir aš nesu kitokia. Aš tokia pat nuobodi, kaip ir likusi dauguma. Liūdnai ir nykiai. Pasaulį matome skirtingai, bet visi esame vienodi: aš nekenčiu technologijos, bet pirksiu naują telefoną. Aš netikiu digitalizmo versme, bet tai vyksta pradedant feisbuku. Mes skiriames tik muzikos skoniu, kas suprantama, reiškia viską, bet tuo pačiu ir nieko, nes viskas per ne lyg subjektyvu. Arba aš per labai apsupta normalių žmonių.

Tuo pačiu kaip nekenčiu būti vadinama "keista" (koks negražus žodis!), taip pat nekenčiu būti lemtinga kitų gyvenimuose - nemėgstu duoti patarimus.O aną vakarą nieko kito ir nedariau, tik išklausinėjau visų liūdnas meilės istorijas, vieną už kitą nuobodesnes. Patarimus turėtų duoti Dumbludoras. Ieškokit jo :)

Laimingų naujų 2012, Martyna.

trečią am. aš nežinau, ar jau naktis ir ar jau reikia eit miegoti

2011-12-31T03:14:00.000+01:00

ar čia kvailas laiko mušimas dėtas ar kas, bet noriu sukurti biokomediją, iš kurios juokčiausi vien aš. tik pasakykit man "pirmyn" ir aš stačia galva pulsiu išdarinėti kažką kvailo. kažkaip reikia kompensuoti 153. aš per rami.

laukiu penktadienio 13. heloviniškom nuotaikom skrisiu į lt. o tada tranzuosiu po savo šalį į kauną ir į plungę ir į dar kur nors su naujom pirštinėm ir ilgesiu kelio dulkėms ar lietui. nes kelyje nerūpi man niekas, tik tikslas. tikslas - būti.

dar susitaisysiu dantis, nes gal ir nebevalgau mėsos, bet kaip mes, liūdesiai, atsisakysim seratonino. ir plaukus kirpsiu. o čia derėtų išgirsti patarimą. vienaip ar kitaip, pajutau homesickness, ko nesitikėjau.

naujiems metams turėčiau sugalvoti norą ar pažadą. ir kaip tą padaryti, kai jie visi sudžiuvo mano gan per sūrioje jūrelėje?

svajosiu apie kristalizatorių.

linksmų jums naujų, įsivaizduojami draugai. o aš einu išsirinksiu filmą.

vis dėlto, šypt.

148 = viena diena

2011-12-26T02:07:00.001+01:00

Atėjau į laiką, kai šventės nebe šventės. Dirba žmonės per šventes taip pat juodai kaip ir visus metus ir įpranta nebesureikšminti. Atėjau į laiką, kai svajonės keičiasi į liūdesį, pasakos apie princus - į vyno butelius..

Prisižiūrėjau šiandien per daug Paryžiaus. Todėl, be abejonės, mano vienišumas tapo dar vienišesnis. Juolab, kad ir vyną pamiršau - liūdesys toks šlykščiai sausas.

Kiek tų gumulų gerklėj telpa? Kai žinai, kas tave skandina, kaip to atsikratyti ir išbristi krantan naujai pradžiai? Na, Dumblodore, ką atsakytum? Jei turėčiau laiko mašiną - žaisčiau praeitimi su savim ir kitais. O dabar teturiu dvi naujas Kerouac'o knygas.

Jeff Buckley.mp3

2011-12-22T01:01:00.003+01:00

Kaip gera būti prisimintai žmogaus, kuris jau turėjo būti mane pamiršęs. Galbūt ne visos vos pabrendusios draugystės nusirašo atsiradus nuotoliui. Ir galbūt aš turiu kažką, kodėl žmonės pasiilgsta su manim kalbėtis? Šypteliu, kol dar neatskubėjo viską gera neigiantis įprotis.

Šiandien pirmąkart snigtelėjo. O kalėdų dvasia ateina ne tada, kada šventiniu popierium išsitapetuoji sieną, o tada, kai jau visos dovanos supakuotos Eric Clapton‘o ritmu (kalėdiškesniu nei Sinatros) ir paslėptos laukia eglės kvapo.

Ramiai ir šiltai einu miegoti. O ryt jau bus atvažiavusi mama.

no past, no future

2011-12-21T01:33:00.000+01:00

Jei 60 - ieji būtų mano metai, aš neturėčiau paralelinio pasaulio. Išgalvoti personažai būtų tikri; arba aš būčiau tikra. Gal mane ar mano personažą niekingai nušautų kaip Billį Easy Rider'yje, bet bent neturėčiau virtualios egzistencijos. Ir kaip drįstu tatai vadint egzistencija? Vienaip ar kitaip, kalbėti ir tikėti galbūt būtų paprasčiau. Laukčiau laiško ar telegramos ir slėpčiaus po trapiu britišku stalu, tikėdamasi, jog bombardavimo sukelti drebėjimai nepraskels mano beždžioniškos homo sapiens kaukolės nuolatos lyjančiomis plytomis.

Pacifistė nenori karo, nenori bombų. Užtenka vienintelės bombos, sprogdinančios mano nykias smegenis - šio laiko. Šios nerealybės. Pamiršto egzistavimo.

Unkle feat Ian Astbury - When things explode.mp3

natural selection

2011-12-12T23:14:00.000+01:00

Kodėl žmonės dalinasi pasaulį lopinėliais? Juos susmaigsto vėliavėlėmis, kaip europiečiai įsmeigė tik atrastoje Amerikoje, Amerikiečiai – mėnulyje, valinskai – Margaritos saloje, mes – ten, kur ir gyvename.

Kodėl visi turim turėti nuspręsta vietą pasaulyje? Žemė ir taip subraižyta: žemynais, šalimis, miestais, tvoromis..

Just sky has no country side...

yet..

pirksiu vyną trilitriais

2011-12-10T16:15:00.005+01:00

aš niekam netikusi..

(nuotrauka mano)

jie beldžiasi tik naktimis

2011-12-08T01:34:00.001+01:00

Kodėl užgesus šviesoms ir sumigus žmonėms aš panoru groti ir rėkti kaip Milla Jovovich dainoje apie šunis? Iš kur ta ekspresinė energija, jeigu nemiegu nei naktimis, nei dienomis, nei įsivaizduodama? Mane mėgdavo vadinti pelėda, nes kaip mėlynas kūdikis aš visai nesupratau, kas yra miegas. Vėliau kieme viskas kažkaip persikreipė į naktinę plaštakę, nes kasnakt pasilikdavau ilgiems begaliniams pašnekėsiams apie knygas ir filmus ir pasaulį atbulai. Tuomet nė nesupratau, kuo buvau vadinama taip pat to nesupratusių kiemiokų. Ne toks ir baisus dabar atrodytų tas gyvenimas, - kalba sustingęs mano laikas.

Ką daryt, kai nori gyventi pagal "visada į priekį - niekada atgal!", bet esi įstrigęs savo ankštam laiko intervalėly ir lyg švytuoklė mosikuoji pirmyn atgal dieną iš dienos.. retoriniais klausimais vargstu aš.

falling stairs

2011-12-07T00:40:00.002+01:00

Nežinau jau kelintą dieną nebemiegu. Ne todėl, kad nenorėčiau. Mane kankina kažkokie pikti nakties parazitai, siurbiantys mano sapnus bei poilsį. Per dienas taip nuvargstu.. Aš jau kelis mėnesius esu pavargusi. Mano akyse duobės. O naktis nakties neduoda..

Per tai aš nebegroju. (!) Kur mano siela?

Žadėta popso savaitė prabėgo jau. Pirmos dvi dienos buvo siaubingos, prie kiekvienos hotmess stengiausi prilipdyti David Gilmour'o gitarą, tegu jis man atleidžia. Tačiaugaliausiai pripratus ir nustojus prunkšti iš keistų garsų, susivokiau, kam tie garsai skirti. Tai žmonėms, mokantiems pasilinksminti, šokti ir nustoti mąstyti (pamiršt klausimus ar rūpesčius - tiesiog ištrūkti iš savo paties galvos). Take it eeeeasy.. Kadangi aš iš savo galvos niekad neišeinu, ši muzika ne man. Tačiau, turiu pridurti, ėmiau daug labiau toleruoti. Dabar klausausi elektronikos - ratatat ir unkle. Bei Frusciante's. Atgaiva. :)

Užtat nusprendžiau atsisakyti mėsos. Kuriam laikui, o gal ir amžiams. Jei tik išmoksiu. Faktas, jog buvau Mc'donalde manęs nebepalieka. Man dabar visas maistas šlykštus, ne dėl to, kad ten buvo neskanu, nehigieniška ar pan. Tiesiog pavargau. ir nepriprantu prie to, ką valgau. Net spagetti darosi atgrasūs.

Čia per tą negautą miegą ir dovanų pirkimo stresą.

Kur išėjo senoji aš?

kai per vėlu, kad sugalvočiau pavadinimą

2011-12-04T02:13:00.001+01:00

Ar kada įsiklausei į užgestančios cigaretės garsą? Ar kada pajutai, kad penkių ar mažiau minučių egzistencija niekingai užgesta sumurdyta į šlapią niekingą asfaltą?

Naktinis vėjas bučiuoja mane šaltais liūdnais bučiniais ir aš įsijungusi „instant karma“ tyliai pravirkstu prisiminusi. Iš kur atsirado paralelinė visata ir kodėl mes joje gyvenam?

2011-11-25T00:39:00.000+01:00

nežinau, kiek džiaugtis, kiek ne. vatafak mes darom su laiku? bet aš jau nebe mamos vaikas ir namo negrįšiu. tiesiog negalima. keliaujam tik į priekį ir niekad atgal*. kur keliausiu nežinau. gal keliausim drauge, gal nekeliausim iš viso. kas čia žino. dabar žinau tik tiek, kad ateinančiusdvidešimtketurismėnesius mokysiuos tarp vaikų, chainų, indų ir perimsiu jų juokingus akcentus. darbo neturėsiu, tad galėsiu elgetauti gatvėse kaip tie žavūs londoniečiai. ir turėsiu šunį - būtinai turėsiu šunį! visi gatviniai turi nors po vieną. reikės išmokti švilpauti melodijas ir danišką sakinį: Du kan uddele mig?

*pastaruosius mėnesius aš tabaluoju kažkur tarp atgal ir nebūties, tai apie ką aš išvis čia šneku?

nekantriai ir neryžtingai laukiu kitos savaitės, kai atsisveikinsiu su Muzika ir imsiu klausytis shite bei mesiu rūkyti - kaži kaip visa tai paveiks mano psichiką. tikiuosi, nematomi draugai, neprapulti ir sugrįžti į protą po tų 7 dienų.

kodėl tai darau? iš nuobodumo.

rimtai: čia http://www.youtube.com/watch?v=zqYK-bThz9Q yra tobulai tobulas šedevras, kuris sprogdina mano galvą teigima prasme!! (na neveltui ir "sukūrė" pepper'ius tatai)

šešių mandarinų sezonas atidarytas

2011-11-23T00:50:00.000+01:00

tris minutes žiūriu į tuščią ekraną, kitas tris dairausi po savo žurnalais ištapetuotą sieną, laukdama minčių. noriu kalbėti, bet nebeturiu žodžių. visus juos užrašiau, pridėjau akordus. ir juo garsiau dainuoju, tuo labiau tie žodžiai ne mano. iš kur jie atkeliavo? rytoj mane testuos koledže, o aš, žinoma, užmiršiu, kaip kalbama angliškai ir imsiu išsidirbinėti indišku ankcentu. tuščia galva. ir jau seniai ten nieko nėra. o aš dar priedo sumąsčiau žaisti smegenimis. savaitę gyvensiu be frusciante's. klausysiuos išpaišytų panų ir trijų akordų dainų, kad pažiūrėčiau, kas su manim pasidarys. gal tapsiu kvaile kaip M.Page knygoje?

iš intelektualių kvailių verčiamės į tikrus.

taip gyvenimas klostosi, kai baigi mokyklą.

rytojus ateis ir 'vakar' atneš -

niekas nepasikeis. niekas niekur neis.

Devendra Banhart - Seahorse.mp3

aš tik palauksiu, kol praeis, ir vėl darysiu tai iš naujo. bum CHA

2011-11-19T19:43:00.002+01:00

Everybody gets annoyed sometimes.

Lia lia lia.

- - -

Kartais pagalvoju: kodėl žmonės, kai ką užsigauna, sako au (ar auč), kodėl nesako, pavyzdžiui, „krrr“?

Būtų daug smagiau.

Somewhere over the rainbow.mp3

from there to nowhere

2011-11-14T23:23:00.001+01:00

Jeigu aš pradėsiu gyventi išgalvotai, ar turėsiu daugiau ką atsiminti? Jeigu nepažįstamajam prisistatyčiau apsėsta šizofrenike, ar jis patikėtų - ar tokia būčiau? Ar tai, ką atsimenu išgyvenus, ir tai, ką atsimenu išgalvojus, nėra atvirkčia? Kokią praeitį galiu pasirinkti? Kiek buvo kelių? Ką aš padariau ir ko nepadariau?
Ar tai kas sapnuota lygu patirta? Juk jaučiau.. mylėjau..

..tikėjau.

. . .

Jeigu mano smegenys būtų didesnės, ar jose būtų daugiau naudingos informacijos?

The magic button for your happiness

2011-10-29T22:04:00.001+02:00

The magic button — Make Everything OK

Tiek nedaug tereikia ir jau jautiesi lengviau.

Kažkas kažkur vistiek tavim tiki.

Ir tu patikėk pačiu savim.

Ir spalvok pasaulį.

Dabar mano siela šypsosi - te muzika išgydo visus!

P.S. Nusipirkau gitarą. Dar niekada nejaučiau šitokio malonumo grojant, kai pamiršti laiką ir viską aplinkui. Muzika dėl to ir stebuklinga.

2011-10-25T23:25:00.003+02:00

2011-10-24

00:05

Labas, dienorašti. --

Sėdžiu ir suprantu, kad pasiilgau kalbėti: atiduoti savo bereikšmes mintis atsitiktiniam pažįstamui, kuriam galbūt ir nereikėtų nieko pasakoti, bet jis tarsi tavo išplėštas popieriaus lapas mintims užrašyti, kurį netrukus vėjas pasiglemž ir nuneš, o tu liksi ir toliau dairysies į paskendusius bežvilgsnius psichus ir pati jausies bežvilgsnė bei mąstysi ar kartais nepradėt vakarų su vyno taure vienoj rankoj ir cigarete kitoj.

Ir atverstu Dostojevskio Idiotu..

Kai laukiau Pepperių koncerto, nekantravau kelionės, bijojau danų ir kelių, bet viskas praėjo tobulai. Pagaliau sutikau vairuotoją, kurio mintys ir asmeninė politika taip sutapo su mano, norėjau, kad kelionė nesibaigtų. Juolab, kad ir aš jam patikau. Baigėsi tuo, kad jis mums davė pinigų – daniškų siuvenyrų, matyt nieko kito neturėjo. Aukščiausioji materija, kosminė jėga, ar kas ten beegzistuotum - globok jį. Mes kalbėjom apie laisvę, komerciją, religiją, valkatas, materialumą, jo dukrą, bandėm išsiaiškinti laimės sąvoką.. Todėl aš ir myliu kelią – jame atrandu žmones bei save.

Na o koncertas buvo geresnis, nei tikėjausi. Jie grojo mano mylimiausias dainas – vieną net pirmą kartą. Aš taip myliu šitą grupę, ji tiek natūralumo, paprastumo, energijos, džiaugsmo, juoko bei meilės suteikia. Net nėra point‘o aprašinėti detaliai – kaip gali tobulai apibūdinti tobulybę? Josh‘o gitara sugedo prieš pat solo – ir tai buvo tobula!

Po koncerto visa tobulybė lyg sugriuvo. Pirmiausia reikėjo įsibrauti į autobusą – jaučiausi lyg indė išsiruošusi į prekybos centrą – kovok už būvį. Na o tada nebuvo kaip grįžti pas mus apgyvendinusią Shushan, todėl pėdinome 8 km jos namų link. Rytą nupėdinome dar daugiau, nes mieste praleidom 4h bebandydamos išsinešdinti iš jo. Tranzavom 4 vietose, kol galiausiai penktoje paėmė ir pavežė gal 30 km. Toliau vėl kulniuok. Namo tą naktį galėjom ir nebegrįžti, nes buvom kažkur laukuvoj ir jau temo, o priešaky dar dvi salos.. Bet mus vis tiek kažkokios jėgos globoja ir atsiunčia gelbėtoją senuką, kuris mus turėjo pavežti gal 6 km, bet nuvežė 25 iki nepaprastai gražaus miesto Vejle traukinių stoties, kur galėjom arba likti miegoti, arba parkeliaut namo sekančiu traukiniu, kaip ir padarėm. Nuotykių ir taip pakako, kurių, žinoma, aš čia nebesusakysiu.

Grįžtant prie dabarties: aš vėl tame suknistame sąstingy. Kelionės džiaugsmo pakako tik kelioms dienoms, kol staiga jis išgaravo ir aš vėl panirau, kur tūnojau du mėnesius. Nebeturiu ko laukti. Kalėdų? Tos materialiausios šventės pasauly, kuomet visi perka niekam nereikalingus brangius šūdniekius ir tikisi neišpasakyto dėkingumo? Ar naujų metų, kai žmonės paleidžia į orą milijonus įvairiomis valiutomis bei duoda sau pažadus, kuriuos vėliau užmiršta?

Aš myliu Kalėdas. Bet negaliu nustoti viską matyti materialiai. Turbūt nuo to pabėgt ir nebepavyks – gi pildau paraišką į korupciją mokinsiančią studijų programą.

Sakė Sima, vakar verkiau. Matyt didelis alkoholio kiekis paleido tuos krioklius. O aš nieko nepamenu. Bet kalbėjom apie savo situaciją. No friends, no social life, no happines, no trips, no ideas, no beliefs. Tik darbas ir kambarys. Ir kokia katastrofa, jei dingsta internetas!

Ne šitokio rožinio gyvenimo tikėjaus prieš išvykstant. O kas būtų buvę, jeigu būčiau pasilikus ir studijuočiau Vilniuje? Eičiau į Brovėjų, Fluxus Ministeriją, klausyčiaus Koks‘ų, turėčiau daug draugų, suprasčiau, ką žmonės kalba ir būčiau laiminga.. (bet vis tiek atrasčiau problemų tai laimei nuslopinti.)

Kaip negerai, kai nėra ko kaltinti. Tik save.

Tik save..

Coldplay – Swallow in the sea.mp3

behind the horizon the sun is hiding.

2011-10-12T00:17:00.003+02:00

Nulipu laiptais į apačią, apčiuopiu jungiklį, įsijungiu šviesą.. Užlipu laiptais į viršų ir šiltai įsitaisau savo lovoje. Begurkšnodama pieną tamsumoje, pasijutau kažkaip amerikietiškai. Akyse švistelėjo matytų filmų epizodai. O tai priminė Charlį iš Kalifornijos. Iš ten pat, kur augo ir tebesensta mano pepperiai (kuriuos išvysiu jau penktadienį!)

"Let the hunting begin" vakaras prasidėjo "Gimlėj" keistu filmu apie stereotipus, taip tinkančiu mums, lietuvėms, kažkur Danijoje, kur mūsų šalelė nekažikaip pasižymėjo - jeigu jau autobusuose skelbimai ragina saugotis lietuvių moterų.. (O mudvi dar nenusprendėm, iš kur esam, bet jau tikrai žinom, iš kur nesam.). Anyway, kažkaip kalba nesusirišo nė su vienu "grobiu" net rūkomajame, todėl draugų nesusiradusiuos ir ieškodamos to priežasčių nupėdinome atgal į traukinių stotį, kur nekreipdamos dėmesio į kažkokį daną ėmėm kramsnoti savo sumuštinius belaukdamos traukinio. Ironiška, kad nustojusios dairytis draugų, buvom susirastos pačios: tas "kažkoks danas" telefonan įsivedė mūsų numerius. Ir joks jis ne danas, jis kalifornietis! Ir kaip tobulai kalba..

...

Na o dabar lyg scenos jaudulį jaučiu ir labiausiai nerimstu dėl ateinančio savaitgalinio trip'o, kur pamatysiu red red red hotus. Pirmąkart tranzuoti Danijoj - iššūkis. Bijau visko ir tuo pačiu nieko. Gyvenimas vertas GYVENIMO. Ir aš noriu gyventi.

Juk mes norim gyventi?

Galbūt pagaliau pamažu ima atitirpinėti laikas..? Regis, jaučiu.

Geros nakties, įsivaizduojami draugai!

in the tunel going to the Before The Beginning

2011-10-03T15:44:00.004+02:00

Apsirūkę žmonės tampa draugiškesni. Juokiasi. O man nieko. Stoviu sustingusi laike ir dairausi į neryškias žvaigždes aukštumos platybėse ir toliau lieju savo mėtinius nematomus dūmų kamuolius. Ir ką Neilas Armstrongas jautė, kai keliavo pas jas? Ar jis svajojo?

Aš nesuprantu, kaip save suprasti. Milžiniški šunys laksto nepikti ir laisvi, žmonės šypsosi ir rūko, pjausto kakavinio "plastelino" gabalėlius ir "dalinasi" su kitais, o šie vaikšto su suplyšusiais spalvotais megztiniais ir palaidais dredais. Spalvoti juodaodžiai kuria antgamtiškus ritmus ir lygiai taip pat šoka, o aš stoviu transcendentišai nykstanti ir nebesuvokiu, ką matau. Bet tai laisvė, bohema ir jokių rūpesčių - tiesiog chill out. Tiesiog Christiania.

Bet.
Taip pat matau tiek pat bohemišką purviną senį, su žydrais apatiniais ant nudevėtų džinsų bei įskilusiu buteliu rankoj. Jis atvira, be dantų burna garsiai juokiasi ir šaukia kažką, geria ir rūko, sėdėdamas šalia kitų tokių pačių draugų. Lygiai taip pat, kaip ir tie mieli jaunuoliai su savo spalvotais megztiniais ir nešukuotais plaukais. Lygiai taip pat.

So Long To The Headstrong

2011-09-28T18:26:00.001+02:00

2011-09-27

23:23

Ieškojau savo aštuonilitinių meilių, tačiau jie čia neturi nieko panašaus, tik šlykščias kopijas. Todėl nusipirkau visai kitus batus. Pasidaviau grobio troškimui ir čiupau bet ką užjaučiančio. Būdama dvidešimt pirmo vartotojų amžiaus mergina, turėčiau nenustebti, kai ima sapnuotis pinkfloyd‘iški vaizdai su šaukiančiais batais ir beveidėmis manimis, avinčiomis jais. Ir tik ant neaukštai aukšto kalno stovėjau su veidu ir senaisiais batais bei liepsnojančiu lauku kažkur už manęs.

Rytoj nešu atiduoti batus, kurių akivaizdžiai nereikėjo imti, nes, pirmiausia, jie ne Timberlandai, o antra - nuo kada perku batus, kainuojančius aštuonis šimtus pinigų?

Ne, ne, ne. . Tai, kas aš, arba jokių pakaitalų. Noriu gražių sapnų. Bye, new boots.

Ir jei tik galėčiau – vaikščiočiau basa, ūkaudama indėniškus garsus ir nekirpčiau plaukų.

. . .

Izoliuotas laikas. Surakintas. Tebesėdžiu sąstingyje, tirpstančiam vietoje laike ir bergždžiai dairausi į šonus. Na.. Kasdieninėm nesąmonėm šiaip ne taip blaškausi – tik šitaip galiu paimprovizuoti vienodose lyg pupos dienose. Beprotybės išraiškų dar nebuvo. „Kelionių“ – begalė.

Ginsberg

2011-09-27T19:49:00.001+02:00

vaikštau šaligatviais, spoksodamas į visus žmones

atspindinčius stiklus, veidus,

ieškodamas galinčių mylėti,

ir sustoju suglumęs

priešais vitriną su automobiliais,

stoviu nugrimzdęs į save,

...

em.pi.riz.mas.em.pi.riz.mas.em.pi.riz.mas.

2011-09-25T23:21:00.003+02:00

17:30

Sėdžiu dabar lauke. Mėgaujuos tobulai jaukia diena ir tyliai rūkydama išsvajotą mėtinę cigaretę ir žiūrėdama į ryžą užklydusį katiną laukiu vakarinio zefyrų kepimo.

Po dviejų mėnesių pralaukimo pagaliau pradėjom žmoniškai socialintis: žiūrėjome „Plastic Planet“ šiuolaikinio meno muziejuje. Na ir kiek plastiko turi namuose Tu?

Tatai privertė mane susimąstyti apie nereikalingą materiją. Aš noriu daiktų, kurių man nė nereikia, nes jie gražūs ir aš su jais atseit būsiu „fainesnė“. Ką? Nejaugi iš tikro taip ir manau? Ar man reikia tų neva gražių, nereikalingų nesąmonių, kad susikurčiau įvaizdį, į kurį žiūriu kituose „žmonėse“ ir mąstau, kad jie dirbtini.

Aš juk žinau, kas esu.. Ar nežinau?

23:10

Ir kaip gi gali žinoti, kas esi, kai žmonės grįžinėja iš metus trunkančių kelionių Indijoje ir tik tuomet sakosi pagaliau suvokę ir atradę savo egzistencinę spiritinę gyvenimo prasmę.. Vienaip ar kitaip čia yra savęs apgaudinėjimas.

Kai žiūri į žvaigždes ir manai, kad viskas bus gerai ir kad viskas savaime išsispręs ir kad tasai nepažįstamasis pats tave pakalbins, tu iš tiesų nė velnio netiki niekuo tik cinizmu. Bet vistiek kalbi su savimi ir bandai įtikinti save, kad gyvenimas vis dėl to turi plika akim nematomų spalvų, kurias tu dažnai sapnuoji naktimis ir dėl to pramiegi jau trečiąkart ne šiaip sau skambantį „Help“, raginantį naujai dienai; sapnuose gali būti viskuo. Viskuo, suprask, VISKUO.

Viskuo, vadinasi, nieku taip pat.

Apie ką aš čia?

O apie ką pasaulis..?

"Everything is eternal
Nothingness does not exist
No thing has ever become nothing
Nothing has ever become something
Whatever is in someone has been and will always be"

(John Frusciante)

Pradedu nebesuprasti raidžių. Labos, Mart.

mine. yours. ours birthday.

2011-09-17T00:31:00.002+02:00

Vidurkiškai paskaičiavus, šiandieną su Sima atšventėm savo bendrąjį gimtadienį. Kas dovanų? Rankose laikau du Red Hot Chili Peppers koncerto bilietus. Brangi dovana, bet totaliai verta. Aš juos išgirsiu, pamatysiu ir dainuosiu kartu su savo dievais. Et, buvę narkomanai, pagaliau susitiksim.

Kai neturi socialinio gyvenimo ir nelabai žinai, kaip jį susikurti, yra niūriai nuobodu. "No ones gonna live your life for you" - tad reik pradėt kapstytis iš šio sustingusio laiko. Aš taip pat žinau, kas yra laikas, Kerouac'ai.. Na o šiandien, nežinau ar čia gimtadienis kaltas, bet pub'e klausiausi pačios gražiausios anglų kalbos, žiūrėjau fluxiškam vandalizmui į akis ir gardžiavausi nemokamais ledukais Aeroshmith'ų fone. Vėliau, britiško dano įkvėptos, su Sima nusprendėm improv'inti savo anglų kalbą ir nebešnekėti lietuviškai. Užteks vaidinti lietuvėmis, gi mes atrodom kaip danės, sako žmonės.

Mes čia - emigrantiška egzotika. Žmonės klausinėja, domisi, kalba. O šiandien netikėtai teko pakalbėti su pačiu mieliausiu, linksmiausiu grandpa ever. Jis savo išmintį ir juoką liejo iš visos širdies ir tyrų, tamsumoje spinduliuojančių akių gelmių - negailėjo nieko. Prisakė tiek, kad, deja, visko atsiminti negaliu. Tačiau, kai anksčiau šiandieną mąsčiau apie bohemą ir išaugimą iš jos, ir šeimyninio gyvenimo susikūrimą, ir svajonių neįgyvendinimą, vaikų susilaukimą, ir būties nykumą, vartotojiškumo pradą.. - supratau, kaip visa tai mane purto ir krečia.--- O jis sako: "Live your life; enjoy it ; always laugh.."

Kauno Matušauskas ilgai išsilaikė mano atminty, valkata poetas.
Įdomu, kiek šis "Individual having everything" vardo savininkas išsilaikys. O jis turėjo tašę su Bitlais..

"Keep your nose up. Never be sad."

Tell me danes, where could I find hippies?

2011-09-11T23:28:00.003+02:00

Ir visgi kasdieną man vėjai kartoja - nestovime vietoj.

- -

Skubu, skaičiuoju laiką, važinėjuos traukiniais, būnu punktuali - gyvenu rutina. Ta nežmoniška, šlykščia rutina, sustabdančia euforines platumas ir išjungiančia šviesą tunelio gale. Tamsi, nyki rutina. Aš netgi tiksliai žinau, ką rytoj veiksiu!

Vis nerandu bohemos.. Noriu keliauti, noriu tranzuoti, noriu vėjo plaukuose ir dulkėto kelio kvapo. Noriu nežinoti, kur esu ir nesirūpinti. Kybau laikinume, nerimstu.

Žiauriausia tai, kad aš iš naujo pergyvenu savo gyvenimą: klaidžioju prisiminimuose, juos šifruodama, kartais pakeisdama.. Negerai, turėčiau eiti pirmyn, o ne gręžiotis atgal..

John Frusciante - My Life.mp3

..

Mano mylimiausia grupė (ever) gros čia, Danijoje. Kartą prieš ketverius metus praleidau šansą juos pamatyti ir maniau, kad daugiau tokių progų nebepasikartos. Nes, na, yra ironija.. Tačiau dabar, po ilgos pertraukos ir praradę Frusciantę, jie grįžo. Kitokie, bet grįžo. Ir aš sau neatleisčiau, jei ir šį kartą jų neišgirsiu. Nepamatysiu linksmojo Flea, pusiaulietuviobetLietuvojniekadosnebuvusio Anthonio bei beveik identiško John'o pakaitalo Josh'o.
Reikia išbraukti šitą dream iš mano must do list'o.

Na, argi ne vienodi?

WE ARE NOT SOMETHING. WE COULD BE, THOUGH.

2011-09-08T00:22:00.000+02:00

2011.09.06

00:31

Gyvenu be interneto, tai dabartinis mano draugas – word‘as. Daug minčių plaukioja mano galvoje, kurios jau niekaip nebesutelpa ir vis nuodėmingai plečiasi. Jos turi būti kažkur kitur, kažkur saugioje smegenų talpykloje. Kažkur blogspot‘o erdvėje. Juk internetas – šiuolaikinės smegenys.

Na, o kodėl aš gyvenu be interneto? Nes po mėnesio tūnojimo ankštame rūsyje pagaliau įsikėlėme į namą, kur turiu savo nuosavą kambarį bei didelį langą stoge, lovą kambario viduryje ir jokių plakatų ar iškarpų. Nėra į ką žiūrėti, bet tvarkomės su tuo po truputį.
Kadangi apsigyvenom dar toliau nuo „Klaipėdos“, kelionė iki jos užtrunka ištisą valandą. Kasdien traukiniuose ir autobusuose praleidžiu po 2h. Sunku tai tverti: anksčiau, kad netektų susidurti su viešuoju transportu – tranzuodavau. Sutaupydavau pinigų, nervų bei pasilinksmindavau. O čia.. monotoniškas riedėjimas kiekvieną mielą dieną.. Na, panašiai gyvena Niujorkiečiai, tad nėr ko skųstis. Tik kad va čia dar su zonomis gaudykis, nes kiekvienas kaimas ypatingai suskirstytas į tam tikrą zoną, tad, jeigu tavo biliete nėra jos pažymėtos, vaidink pasimetusį išsigandusį užsienietį ir visos nuodėmės tau bus atleistos. Taip keliauju jau ne kartą: „I‘m sorry, what? Do you speak English?“

Čia būdama ne kartą susimąsčiau, kaip aplinkybės, pats gyvenimas keičia žmones. Jau dabar suprantu, kad, jei nesisaugosiu, imsiu praradinėti savo vertybes, kurias per šiuos metus gerokai subrandinau vieno asmens dėka. Vos šiek tiek atradus save, bijau vėl pamesti. Nerandu bohemos, nežinau, kur ieškoti.. Tas ramybės, rimties, prasmės ir gilumo ieškojimas man išties svarbus – nenoriu imtis domėtis tuštutėliais dalykais bei svajot apie niekingąją empiriją. Viskas, ko taip trokštu, dabar taip toooli ir nežemiška. Bijau ir besapnuot - kam mazochistiškai save kankinti..?

Tai pat suvokiau, kad IŠ TIESŲ nestovim vietoj ir laiko ašyje judame į priekį, todėl susitaikyk, Martyna, kai nustosi žmonėms rūpėti. Taip jau būna.

Priprask, kad EMIGRANTAI YRA NIEKAI.

John Frucsiante – Hope.mp3

Nėra tobuliau kalbančių dainų už jo, subjektyviai išsireiškiant.

happy my and some others day

2011-08-27T00:21:00.003+02:00

August 25.. žvelgiu savo kalendoriuj ir susimąstau. Tvarkymo - du namai. Šis gimtadienis taps tik kita diena, kur tu galbūt jausies ypatingesnis, bet nebūsi - pasakiau sau. Taigi atsikėliau anksti, kaip į mokyklą niekad nesikeldavau, valanda kelio ir aš jau reikiamam kaimiūkšty. Išlipau neaiškioj vietoj, todėl nežinojau, kur eit ir pasiklydau. Nė nepatikėsit, kiek daug ratų sparčiu žingsniu gali apeit per valandą: klaidžiojau visom gatvėm, apžiūrėjau kone visus dviratininkų takus. Stresavau, apsiverkiau, parūkiau, nusijuokiau, pasveikinau save su fakin birthday ir ieškojau toliau. Laimei atradau ir pradėjau kuopti kažkieno bardaką. Tada sekė kelionė į kitą kaimiūkštį. Įlipau į kažkokį long - distance traukinį ir įstrigau. "Teks važiuoti" - sako stiuardesė angliškai. Durys užsiblokavo. Spaudinėjau åben mygtuką tol, kol galiausiai pavyko ištrūkti. Ot būtų buvę smagu išlipti kur Švedijoj per gimtadienį.. All alone..

Galiausiai sutvarkius antrąjį namą (taip, aš kažkieno privati valytoja net per gimtadienį. Kaži kaip bus per Kalėdas?), ištrūkau į laisvę. Tačiau nespėjau į traukinį. Bėk, nebėgus - jis nuvažiavo man prieš nosį. Lauk sekančias 30 minučių, bitch.

Persekiotoja ironija tiesiog nepalieka ramybėj..

Na vėliau reikalai klojosi geriau. Grįžau namo, nusimaudžiau ir trys "čiolės" išvažiavo į svečius ale gimtadienio švęst. Mano proga - lazanija! Ir daaaaaaug vyno su cola. O kadangi publika sarkazmistų, vakaras praėjo tobulai. Iš tiesų, paskutinis -nioliktas velniai žino kur, per kurį dirbau, panikavau, verkiau, bėgiojau, baigėsi pozityvo banga.. Paprastai ryto bėdos vakare nebekankina.

Taigi tiek mano įspūdžių iš gimtadienio užjury.

P.s. Du iš svarbiausių žmonių mano gyvenime - mama ir forever best'as Dovydas - pamiršo mano gimtadienį. Apsimesiu, kad nesureikšminau.

Blevyzgos prieš pirmąjį hašišą (bei kitus stuff'us..)

2011-08-24T00:29:00.002+02:00

Iš nedidelio mano miesto Lietuvoje, čia žinau gyvenančius jau 3 žmones ir dar vienas ketina atvažiuoti.. Kas mėnesį (ar dažniau) važinėja autobusiukai link čia, veždami dešimtis žmonių ne atostogoms.. O šiandien savo kaimiūkščio parduotuvėje išgirdom ir kitus nepažįstamus lietuvius. Jų čia apstu!

Danija - nauja Airija. Neminėkim emigravusių į Angliją, Vokietiją, svajonių šalį Ameriką.. Kiekvienas iš mūsų giminėj ar draugų rate turi nors vieną pažįstamą išeivį. Ką jau kalbėt apie statistinius skaičius, kiek buvo lt gyventojų ir kiek suskaičiuojama dabar. Nemaniau, kad man tokie dalykai rūpi, bet tai tikrai yra mūsų šalies mentaliteto dilema.

Pradedu įtikėti, jog ateis metas ir kilniųjų Baltų tauta tikrai išnyks. Tapsim naujaisiais žydais beieškančiais išsvajotosios prarastosios žėmės ir lyg dainiai bepasakojančiais ištisas istorijas, kokie anuomet lietuviai drąsūs ir vieningi buvę. Rašys apie mus istorijos vadovėliai, kol visai išsimėtysim ir išnyksim kaip majai, actekai, indėnai..

Man apmaudu, kad kol kas ir aš prisidedu prie šio proceso. Nors aš neskaitau savęs tikra emigrante: žadu apsigyventi ir susipažinti ne su viena, o su kiek įmanoma daugiau šalių.

Pavadinsiu save gražiai - būsimu pasaulio žmogumi. O kaip yra iš tikrųjų, nė nenoriu spręsti.

Labos nakties, keliautojai.

What do you think when your head's full?

2011-08-21T01:18:00.001+02:00

Šiandien suradau naują imaginary friend arba kitos realybės surogatą. Rod'as vardu.
Turiu savo mažą kvadratėlį, jame galiu įsisprausti bet kurią akimirką ir skrieti, nuskrieti kur tik užsimanau su kuo tik noriu. Todėl šiandien su Rod'u darėm pačius freak'iškiausius dalykus, kokių niekad iš tikro nedarysiu, nes paprasčiausiai - nerasiu su kuo. Nors gal..?
Gal mano gyvenimas suplanuotas pagal tam tikrą scenarijų, kuriame vis dėlto kažkur mėtosi vienišas ir toks pat savęs neradęs gyvenimo valkata, nesuprantantis kam jis sutvertas.

Buvau Cristianijoj. Ten grynai asombroso. Tokia bohema, chill out, graffiti, no photos, no rooles, no police, danger; faini, gražūs žmogėnai, hašišas, ritmas.. Ten komuniškai rusena nirvana.
Ir aš ten dar grįšiu.
Nelabai moku būt turiste. Turistai sucks: su savo šortais, fotoaparatais ir kepurytėm.
Aš gyventoja. Man viešbučiai ir restoranai nereikalingi.
Aš ten dar sugrįšiu.

Ieškom su Rod'u paukščių plunksnų pirmykščių indėnų plaukuose.

young lust.

2011-08-17T00:15:00.000+02:00

Nuskambėsiu, kaip išlepusi mažoji mamos dukrytė, bet mano rankos bodisi nešvaraus juodo darbo. Visada turėjau freakin' nenormalią odą, bet dabar esu Dievo patepta stigma.

Šitoj gražioj, laimingoj šaly aš nederiu.

Savo prūde bent žinojau dalykus - šioj jūrelėj viskas per.

va taip.

yeep yeep..

2011-08-16T00:53:00.000+02:00

Bobai!!!!!! Ačiū, mielasai mano.

Mes turime namą!

Ir ten bus supynių!!

.ialubta ityšar umodį piaK

2011-08-15T01:08:00.000+02:00

Ryt keliausim į klaipėdinį miestą veikti kažko. Kaip neįdomu, kai dar nepažįsti miesto tiek, kad drįstum pasiklysti beieškant mėgstamiausių vietų - kiek gi galima vaikštinėt pirmyn-atgal popsiškiausia miesto gatve..

Šiandieną ieškojom išsinuomot naujos gyvenvietės. Įsimylėjau antrąjį namą. Niekada neturėjau savo nuosavo kiemo su šitiek medžių; laisvų, neužimtų supynių; laiptų, ant kurių ieškočiau įkvėpimo, "polaipčių", kur slėpčiaus nuo namiškių..

Na, mano mielasis Bob'ai, nežaisk šį kartą ir daryk mums gera. Mes jau pavargom dalintis virtuve šiame rūsy.

Vis dar netikiu, kad jau pati plušu ir užsidirbu pinigus. Vis dar netikiu, kad šis rugsėjis bus toks pat, kaip ir rugpjūtis.

Mokykla baigta. Studentūra nepradėta. Gyvenimas plaukia sava banga.

..kelios stiklinės vyno su cola ale nuoširdūs pokalbiai su best'e tiesmukiškas "tu kalbi su savim" buonanotte ir..

..ir mano filosofija tęsiasi vienumoje.
            Kaip visada.
                  Labiausiai savimi esu tik su savimi.
                        Todėl ir nemiegu naktim.

do not ruin my life - i'm gonna do it by myself.

2011-08-10T01:21:00.000+02:00

Hush now baby, baby, don't you cry. / Mother's gonna make all of your nightmares come true. / Mother's gonna put all of her fears into you. / Mother's gonna keep you right here under her wing. / She won't let you fly, but she might let you sing. / Mama will keep baby cozy and warm. / Ooooh babe, ooooh babe, oooooh babe, / Of course Mama's gonna help build the wall.

..routine failure..

2011-08-08T15:26:00.000+02:00

Šitiek laukiau ir tikėjaus. Maniau, esu verta. Bet Ruc'as manęs nepasirinko. Šūdas.

Mierda!!!

"Dream on, dream on.."

give me stuff

2011-08-07T14:46:00.000+02:00

Taigi, laukiu tos audringos dalies, kai niekur nesuspėji, nes visko nori, bet viskam nerandi laiko.

O ką aš dabar darau? Visą savaitgalį taip ir kimarinu apsiglėbusi kompiuterį. Tiesa, iš nieko neveikimo kyla depresija, o dar mūsų kambarys toks nykus su keistu kvapu ir beveik jokio lango! O aš šitaip įpratus žvelgt į tolius pro ankstesnių namų langus. Čia matau tik ropojančius vabaliūkščius.

Man reikia daugiau darbo. Nolaifinau ten, tebenaulifu čia.

Negerai, negerai..

P.s. vakar žiūrėjau televizorių :) Nesvarbu, kad anksčiau jo vistiek nežiūrėdavau, bet kai tokių dalykų nebeturi šalia, pradedi vertint, kai atsiduria. Va ką aptikau: http://www.youtube.com/watch?v=QaUw3_cfj-Q&feature=related

hi. my name is whocare.

2011-08-02T16:25:00.000+02:00

Na ką.
Pradėsiu aš savo bangas šioj jūros apsėstoj šaly. Kur viskas nauja. Net rodos, atėjo metas iš naujo susikurti save -

geresnę,
mielesnę,
sveikesnę,
pinigingesnę
etc.,

arba tiesiog likt su savo senais įpročiais ir nuolatinio savikritinio nepasitenkinimo simfonija. Skambančia iš takto į taktą ir kartkarčiais nepataikančią, kur reikia.

Taigi, mano žuviška kelionė po sūrų, rūgštaus lietaus prisotintą gyvenimą prasideda.

Na ką, sugrįžo draugė - roomate iš darbo. Einu bendrauti. :)